2015 spalis • gruodis žvilgsnis į dzen ir m. Heideggerio
Yüklə 105 Kb. Pdf görüntüsü
|
| 168 LOGOS 85
2015 SPALIS • GRUODIS ŽVILGSNIS Į DZEN IR M. HEIDEGGERIO MĄSTYSENOS PARALELES Look at the Parallels between Zen Tradition and between Heidegger’s Thinking SuMMARY The Japanese zen tradition and in the Heidegger’s philosophy delicately interconnect with the consideration on the external nature and the contemplation of the human existence. The author relates Heidegger’s philosophical concept of Gelassenheit with the Japanese practices of zoan and koan. The author also com- pares the totality of nature in the zen tradition with the Heidegger’s Sein and with his late oriental traditions studies. On the other hand, the author opposes Japanese cultural logic, spontaneity, and transitivity to the Heidegger’s abstract thought and to the German philosopher’s inclination to the Eurocentric reflections. SANTRAuKA Japonų dzen mąstymo tradicijoje ir Martino Heideggerio filosofijoje subtiliai susilieja žmogų supančios gamtos ir individo buvimo pasaulyje apmąstymas. Straipsnio autorius svarsto tranzityvumo, gamtos ir me- ditacinių praktikų svarbą japonų dzen mąstymo tradicijoje. Heideggerio aprašytą ramumo būseną panašumo principu autorius susieja su japonų zoan ir koan meditacinėmis praktikomis, gamtos totalumą japonų dzen mąstymo tradicijoje gretina su Heideggerio Sein ir jo vėlyvojo kūrybos laikotarpio Rytų mąstymo tradicijų studijomis. Kontrasto principu straipsnio autorius japonų kultūrinio mentaliteto spontaniškumą, tranzityvumą priešina Heideggerio iš anksto suplanuotai abstrakčiai minčiai ir jo polinkiui į europocentrinius svarstymus. ĮVADAS
Gauta 2015 05 20 ŽILVINAS VAREIKIS Lietuvos kultūros tyrimų institutas RAKTAŽODŽIAI: Heideggeris, japonų filosofija, dzen filosofija, europocentrizmas, tarpkultūriškumas, spontaniškumas. KEY WORDS: Heidegger, Japanese philosophy, zen philosophy, Eurocentrism, interculturality, spontaneity. XX a. Vakarų filosofijoje įtakingiau- sias ontologinės hermeneutikos, gvilde- nančios gelminius kalbos, kūrybinės žmogaus prigimties ir būties ryšius, at- stovas yra Martinas Heideggeris. Šalia bendrų su neklasikinės filosofijos tradi-
JaunŲJŲ Opusai 169 LOGOS 85
2015 SPALIS • GRUODIS cija susijusių samprotavimų, nagrinėjan- čių įvairius individo egzistencijos klau- simus – rūpestį, baimę, mirtį, gyvenimą, jo brandžioje filosofijoje mezgasi idėjos, suartinančios šį mąstytoją su daoizmo, čan ir dzen mąstymo tradicijomis. Ikiso- kratikų, S. Kierkegaard’o, F. Nietzsche’s, E. Husserlio idėjos čia susipina su Rytų Azijos mąstytojų idėjomis. Heideggerio po A. Schoppenhauerio, Nietzsche’s tie- siamam tarpkultūriniam Vakarų ir Rytų mąstymo tradicijų dialogui didžiulį po- veikį turi Laozi, Zhuangzi tekstų skaity- mas ir diskusijos su to meto japonų filo- sofais: Miki Kiyoshi, Tanabe Hajime, Kuki Shuzo, Nishitani Keiji. Jų metu Vakarų metafizika nusivylusiam ir nau- jų mąstymo kelių ieškančiam Heidegge- riui atsiskleidžia japonų dzen tradicijos atveriamas „juslinis, atrodytų, smulkme- niškas prieraišumas prie detalės ir įdė- mus tarsi per didinamąjį stiklą jos stebė- jimas, tyrinėjimas, aprašinėjimas, kuris tiesiogiai siejasi su požiūriu į harmonin- gą Visatos sandarą, įsitikinimu, kad per mažą detalę galima suvokti visumos esmę.“ 1
dialogo paskatino paties Heideggerio intelektinių interesų kitimas, stiprėjantis atsiribojimas nuo racionalistinės metafi- zikos spekuliatyvumo ir priartėjimas prie Rytų Azijos mąstymo tradicijoms būdingų žmogaus sąsajų su gamtos pa- sauliu svarbos akcentavimo, požiūris į filosofiją kaip nuolatinį klausimų kėlimą ir buvimą „ieškojimų kelyje.“ DZEN TRADICIJOS IR HEIDEGGERIO MĄSTYMO SANTYKIS Rytų Azijos kultūrose iš kinų čan fi- losofijos išsirutuliojusi Japonijoje dzen mąstymo tradicija yra glaudžiai susijusi su Heideggerio vėlyvojo laikotarpio filo- sofiniais ieškojimais ir atradimais. Įvai- rias Indijoje ir Kinijoje šimtmečiais gyva- vusias meditacines mąstymo tradicijas perėmusiems dzen sekėjams būdingas mąstymo atvirumas, kuris siejamas su sąmonės nušvitimu ir vadinamąja satori, tai yra sąmonės nuskaidrėjimo būsena 2 . Straipsnio autorius, nesileisdamas į kinų čan ir japoniškos dzen filosofijos skirtu- mų aptarimą, atkreipia dėmesį, kad dzen mąstymo tradicija yra glaudžiai susijusi su japonų nacionaliniu charakteriu, jų meile gamtai, mąstymu, linkstančiu į in- tuityvų žmogaus ir jį supančio pasaulio pirmapradės vienovės suvokimą. Minėti bruožai yra būdingi ir vėlyvajai Heideg- gerio filosofijai, kurioje eksplikuojamos būdingos japonų filosofijai dzen tradicijos pamatinės didžios filosofinės simbolikos kupinos kategorijos: Dao, „būtis“, „nebū- tis“, „kelias“, „tuštuma“, „tyla“. Šios ja- ponų dzen mąstymo tradicijos atstovų Dogeno, Gekajaus, Keizano vartotos filo- sofinės kategorijos Heideggerio mąstyme lygiai taip pat siejamos su filosofuojan- čiojo sutelktimi, rymančia ties abstraktaus ir poetinio suvokimo horizontu. Be panašių mąstymo konceptų ir su jomis susijusių meninį kontekstą turin- čių temų apmąstymo, japonų filosofijos dzen mąstymo tradicijoje ir Heideggerio filosofijoje pasitelkiamas neišsakymo motyvas. Anot A. Andrijausko, japonų, kinų fi losofijos dzen mąstymo tradicijos „...ne išsakytoje idėjoje slypi giliausia mintis, grožis, principinis būties neišsa-
Žilvinas vareikis 170 LOGOS 85
2015 SPALIS • GRUODIS komumas“ 3 . Pastarajai dzen mąstymo tradicijoje gajai neišsakymo idėjai vėly- vojoje Heideggerio filosofijoje atstovauja meditacinis Gelassenheit suvokimas ir japoniškos no mokyklos verbalinės ir ne- verbalinės kalbos turinių panašumo ap- mąstymas, kurį kartu su dzen tradicijoje atsiskleidžiančia spontaniško mąstymo geba ir dualaus svarstymo turinių panai- kinimu bei gamtos egzaltacijos aspektu straipsnio autorius apmąsto šio darbo puslapiuose. TRANZITYVuMO ASPEKTAS JAPONŲ HERMENEuTIKOJE Japonijoje gilias šaknis suleidusi dzen mąstymo tradicija glaudžiai susijusi su Tekančios saulės šalies tautiniu charak- teriu. Anot japonų kultūrologo Hajime Nakamura, ilgus dešimtmečius aktyviai tyrinėjusio vedų, budizmo ir induizmo mąstymo tradicijas, būdingiausias bruo- žas japonų adaptacijos prie tos kultūri- nės Rytų Azijos terpės, kurioje jie gyve- na, yra jų mentalitetas, vedantis prie įžvalgos, kad japonai, „...būdami tole- rantiški, atvirai perėmė svetimų šalių nevienalytes kultūras per daug jų nesi- rinkdami. Jie mėgino suvokti šių skirtin- gų kultūrinių elementų vertingumą ir tuo pat metu bandė išsaugoti iš praeities paveldėtas vertybes. Japonai siekė tauti- nės vienybės leisdami koegzistuoti hete- rogeniniams elementams.“ 4 Kultūrologo iškeliama japonų nacionaliniam charak- teriui būdinga tolerancija ir lanksti sve- timų kultūrų laimėjimų asimiliavimo politika liudija japonų tautos atvirumą įvairių regionų naujovėms ir sėkmingą tautinio inkultūracinio mechanizmo, at- skleidžiančio „...perėmimą anksčiau gy- vavusių kultūros elementų, įpročių, el- gesio normų, būdingų gimtajai kultū- rai...“
5 veikimą. Galiausiai pastarieji ja- ponų nacionalinio charakterio veiksniai liudija, jog Heideggerio prognozuojamas niveliacinis Vakarų poveikis Rytų kultū- rų supratimui yra perdėtas, kadangi in- kultūracija, tolerancija ir adaptyvumu pasižyminti šalis daro įtaką pasaulio ir Vakarų kultūrų supratimui. Modernios Vakarų ir Japonijos akademinio, ekono- minio bendradarbiavimo formos, įvairūs japonų masinės kultūros reiškiniai Eu- ropos, Australijos ir Jungtinių Valstijų visuomenėse tik patvirtina Heideggerio būgštavimo dėl visagalės ir globalios Vakarų hegemonijos Rytuose egzistavi- mo nepagrįstumą. Vakarų filosofijos tradicijos herme- neutikos sistemos (Dilthey’aus, Heideg- gerio, Gadamerio) yra paremtos santy- kiu, kuris mezgasi tarp skaitytojo ir teksto. Jis tekste atranda tam tikras reikš- mes, kurios nėra akivaizdžios kitam skaitytojui ir iškelia jų aktualumą. Savai- me suprantama, kad rašytinių išraiškų ir juose atsiskleidžiančių prasmių tyri- nėjimas atspindi vakarietiškos filosofijos hermeneutikų specifiką. Gausėjant ant rinės mokslinės literatūros ir didėjant jos tyrinėjimo svarbai, atskiroms huma- nistikos sritims vis akivaizdžiau virstant uždaromis, tik į siaurą teorinį objektą besigilinančioms disciplinoms, Vakaruo- se pamirštama sparnuoto posakio – Qui haeret in littera, haeret in cortice (lot. Kas laikosi raidės, nepasiekia esmės) – iš- mintis, kuri Japonijoje vis dar aktuali.
JaunŲJŲ Opusai 171 LOGOS 85
2015 SPALIS • GRUODIS Turima omenyje japonų dzen mąstymo tradicijoje pabrėžiama tiek verbalinių, tiek neverbalinių išraiškų svarba. Kal- bant apie pastarąsias, turima omenyje kūno gestų kalba, simboliškai atspindin- ti gamtos ir žmogaus egzistenciją. Ap- tardamas lotyniško sparnuoto posakio išmintį japonų dzen mąstymo tradicijos kontekste, straipsnio autorius prieina mintį, kad kultūriškai apibrėžti kūno judesiai dažnai byloja daug gilesnius dalykus apie individą ir jį supantį pa- saulį nei nusistovėjusi rašytinė tradicija, kurioje permanentiniai teksto interpre- tavimo kanonai trukdo megztis kitokio suvokimo apie tą patį objektą gijai. Šiuo- laikinis japonų filosofas Sasakis Kenichis japonų mąstymo dzen tradicijos ypaty- bę susiejančią kūno judesių interpreta- ciją ir žodinį to apibūdinimą vadina poetiniu intranzityvumu ir apibrėžia kaip kūrinio tapsmą, „...kuris vyksta spontaniškai, ir į jį nei konceptualiai, nei techniškai nesikiša kūrėjas“ 6 . Priešingas procesas atitinka racionalių įsivaizdavi- mų sukaustytą kūrėjo – mokslininko, menininko – vaizduotę, kuri menkai sugeba atsiriboti nuo išmoktų logikos taisyklių ir perimti naujoves. Nagrinė- tame Hajime’o Nakamuro samprotavi- me analizuojamas japonų tautinis men- talitetas racionalizmo dominantei yra atsparus dėl jam būdingo intuityviojo prado dominavimo. O štai Vakarų mąstymo tradicijoje tranzityvumo aspektas ilgus šimtmečius buvo apmąstomas racionalizmo paradig mos kontekste. Tam įtakos turėjo karte- ziškosios filosofijos paskleista sielos „gebėjimo egzistuoti atskirai nuo kūno“ 7
Rorty’io įvardijamas vienas iš pamatinių Vakarų filosofijos aspektų, apibūdinan- čių mentalumą, suteikė plačius įgalioji- mus protui ir individui, tačiau nuvaini- kavo kūno vaidmenį formuoti kultūrinę tikrovę. Kūno ir sielos dualumo sukeltų prieštaringų idėjų – kūno–mašinos vei- kimo, sielos artimumo dieviškajai tikro- vei – sukeltų paradoksų ir tuščiažie- džiais žodžiais papuoštų diskusijų anks- čiau, nei Europoje ėmė plisti Descartes’o ir jo šalininkų filosofija, pavyko išveng- ti japonų mąstymui. Menininko ir filo- sofo Zeami (1363–1443) įkurta no moky- kla auklėtinius mokė spontaniškai su- vokti ir pajusti kūno ir sielos darną, per kurią atsiskleidžia pasaulio reiškinių grožis ir visuma. Minėtos mokyklos, ja- poniško tranzityvumo idėjų skleidėjos, atliekamų filosofinę reikšmę turinčių kūno judesių išskirtinumą pokalbyje su
japonų mokslininku Tezuko Tomio pa- lankiai įvertino Heideggeris: „Tai, žino- ma, toks gestas, kurį vargu ar galėtų padaryti europietis.“ 8 Iš Heideggerio pasakytos minties išplaukia, kad, pirma, europinei filosofijai nėra būdinga mintis reikšti kūno judesiais, kas yra daugiau susiję su japonų dzen mąstymo tradici- jos specifika. Vakarų kultūroje ši funk- cija paliekama sceniniam menui, kuris nuo Platono laikų atskiriamas nuo mokslo. Dėl to kūno kalba neturi filoso- finės išraiškos galios. Antra, Heideggeris atkreipia dėmesį į japonų dzen mąstymo tradicijos unikalumą, kuris, kitaip nei Vakarų filosofijos hermeneutikos pavi- dalas, išaugęs teologijos ir literatūros dirvoje, nevaržomai viešpatauja tiek me- no, tiek mokslo stichijose.
Žilvinas vareikis 172 LOGOS 85
2015 SPALIS • GRUODIS Japonų filosofijos tradicijų – budiz- mo, konfucianizmo, dzen, Yamato kraš- to, shinto ir vietinių studijų, šiuolaikinės akademinės filosofijos – įvairovėje pa- brėžiamas subjekto ir objekto dualizmo panaikinimas, priešingas Vakaruose klestinčiam priešstatos dominavimui. Šią iš racionalaus mąstymo kylančią Vaka- ruose vyraujančią subjekto ir objekto opoziciją kritikavo Heideggeris. Remda- masis minėtais Kioto mokyklos atstovų darbais, interpretacine literatūra ir Hei- deggerio filosofija, straipsnio autorius svarsto subjekto / objekto klausimo sprendimą Vakaruose ir Rytuose. Japonų dzen mąstymo tradicijoje „...į sąmonę žvelgiama kaip į „neišmanymą“, kadangi ji stokoja buvimo pilnatvės. Bu- vimo pilnatvę apriboja žiūrėjimas į daik- tų visumą vien išoriškai... Šis paviršinis žvelgimas į save kyla iš esminio žmo- gaus būčiai įgimto nežinojimo.“ 9 Japonų
filosofo Abe Masao (g. 1915), tyrinėjančio japonų filosofijos ir religijos ryšius, sam- protavime pagrindine būties pilnatvės stokos priežastimi įvardijamas subjekto sąmonės sureikšminimas ir iš to kylantis objektų srities kontrolės poreikis. Į sub jekto ir objekto problemą taip pat atkrei- pia dėmesį Heideggeris. Jis prabyla apie subjekto ir objekto priešstatą, kuri „...jau nebėra savęs atvėrimas kam nors, o yra ko nors pagriebimas ir sugavimas. Vy- rauja ne čia – esatis, bet viešpatauja ant- puolis. Tokiu atveju priešstata, atitinkan- ti naują laisvės sampratą, yra veiksena, nukreipta į įtvirtintų esinių srities įtvir- tinimą.“
10 Panašiai kaip japonų mąstyto- jas Abe Masao, Heideggeris teigia sub jekto ir objekto skirties neefektyvumą gilinantis į metafizikos problemas. Jo manymu, subjektas / objektas užkloja akademinės technikos demonstravimu autentiško bei spontaniško mąstymo pa- stangas. Šio proceso eigoje gaminamos naujos sąvokos ir priešybės, kurios didi- na informacijos kiekius, menkai prasklei- džiančius tyrinėjamos problematikos esmę. Dėl šios priežasties Heideggerio filosofijos tyrinėtojo Tautvydo Vėželio nuomone, „...subjektai vis labiau iškelia save virš esinių kaip objektų ir pajungia juos savo dominavimui.“ 11 Iš anksčiau tyrinėto Abe Masao sam- protavimo kritikos dėl sąmonės idėjos hiperbolizavimo kyla japonų dzen mąs- tymo tradicijai būdinga būties monizmo tendencija, priešinga kai kurių vakarie- tiškų filosofijos srovių praktikuojamam dualistiniam mąstymui. Diskusiją dėl kūno ir sielos, gėrio ir blogio bei kitokių priešybių pagrįstumo sukėlė filosofų Ge- nyoku Kuwaki (1874–1946) ir Takano Choei (1804–1850) atlikti Descartes’o kū- rinių vertimai į japonų kalbą. Racionaliai argumentuotos Descarteso dualistinės idėjos buvo naujovė žmogaus ir gamtos prigimties vienovę linkusiems pripažinti japonams. Įtakingiausias japonų mąsty- tojas Kitaras Nishida (1870–1945) Des- cartes’o abejonėje savo ir pasaulio egzis- tavimu įžvelgė savimaršą. Remiantis japonų filosofo Chiaki Kagawos, gvilde- nančio Nishidos filosofiją, teigimu, Ni shidai „...savimarša yra mąstytojo nepa- keičiamas filosofinis metodas, būtinas suvokti tiesioginį patyrimą. Tačiau per šią metodologiškai paremtą abejonę Des- cartes’as priėjo asmeninės egzistencijos teigimą tuomet, kai patyrimo tiesiogiš- SuBJEKTO / OBJEKTO PERSKYROS IŠNYKIMAS
JaunŲJŲ Opusai 173 LOGOS 85
2015 SPALIS • GRUODIS kumas buvo prarastas, o subjektas ir objektas vienas nuo kito griežtai atskirti. Nishidos manymu, tai apriboja Descar- tes’o filosofiją.“ 12 Pastaroji Nishidos kri- tika, nukreipta prieš dualistinį mąstymą, kylantį iš karteziškosios tradicijos ir sub jekto bei objekto skirties egzistavimo, netgi paskatino japonų kilmės vakarie- tiškos filosofijos tyrinėtojus Noda, Yama- da ir Kobayashi kritikuoti pastarąjį mąs- tymo būdą ir iš jo kylančius dualizmus. Japonų dzen mąstymo tradicijoje pa- brėžiamu būties monizmu pasižymi ir Heideggerio filosofija. Plėtodamas origi- nalius pasaulinės reikšmės metafizinius svarstymus Būtyje ir laike, kurių tikslas buvo aprėpti ir paaiškinti visą žmogaus būtį, ketvirtajame dešimtmetyje vokiečių mąstytojas perėjo prie atskirų čiabūties aspektų ir idėjų istorijos pasažų analizės. Kitaip nei Kioto mokykloje, būties mo- nizmą dėstančioje per karteziškosios paradigmos kritiką, panašiu laikotarpiu Heideggerio skaitytose paskaitose prie- mone savitai atskleisti būties vientisumą tampa hermeneutinė Nietzsche’s filoso- fijos analizė. Joje Heideggeris įžvelgia privalomybę moderniųjų laikų žmogui „...suvokti
13 . Tu- rima omenyje Nietzsche’s valios galiai metafizika, kurioje skelbiama „Dievo mirtis“, visuotinė pamatinių vertybių devalvacija, atverianti kelius žmogui, sub jektui, reikštis kaip fundamentaliai ver- tybei. Kitaip nei Descartes’o filosofijoje, kurioje subjektas ir objektas aiškiai atski- riami, Nietzsche’s mąstyme subjektas ir objektas susilieja. Tad išnykus metafizi- niam pamatui, reikšmingiausias tampa atskiras individas, subjektas, įkūnijantis savaiminę vertybę. Dėl to nelieka vietos visuotinės būties monizmui, apie kurį byloja japonų dzen mąstymo tradicija ir galiausiai Heideggerio filosofija. Japonų filosofijoje neriboto individualizmo pre- tenzijas užgožia šintoizmas, kuris, nors ir „...nekelia visagalio Dievo idėjos, jo moky- mo esmę sudaro visų būties procesų, savai- mingumo vienybės, natūralios raidos, esmės neišsakomumo teigimas, protėvių kultas, gyvybinės Visatos energijos aukštinimas, ani- mizmas, išskirtinė pagarba gamtai.“ 14 Iš An- drijausko kultūrologinės įžvalgos kyla, kad kitaip nei Vakaruose, japonų filoso- fijoje visuotinės būties sąrangoje žmo- gaus egzistencijai neteikiama išskirtinė reikšmė. Žmogaus būtis papildo gamtą ir pati yra gamtos dalis. Paties Heideggerio atsakas Nietzs- che’s aukštinamam neribotam subjekty- vumui yra būties tiesos ieškojimas. Pa- našiai kaip japonų filosofijoje, heidege- riškame būties tiesos atradimo procese žmogus tampa viena su jo aplinka: „Kontempliuodamas ir regėdamas vizi- jas (jomis Heideggeris vadina mąstymą) žmogus atranda tiesą, kuri nesiliauja buvusi vertybe. Jo vieninteliu rūpesčiu tampa būties tiesos sergėjimas ir tauso- jimas. Šias funkcijas atitinka posakis „bū- ties piemuo“. Jis daugiau nekuria būties, bet ją telkia panašiai kaip piemuo, bu- riantis bandą. Žmogus saugo būtį nuo pirminės užmaršties paslaptimi, apgau- biančia visą žmogaus egzistenciją.“ 15
Viena vertus, iš amerikiečių filosofo Glenno Gray’aus samprotavimo kyla, kad Heideggerio vėlyvojoje filosofijoje yra pateikiama atsvara, būties tiesos ap- mąstymo prasmingumas Nietzsche’s ab- soliučiam metafiziniam nihilizmui ir subjektyvizmui. Antra vertus, reikia pri- pažinti, kad Heideggeris nesukuria uni- Žilvinas vareikis 174 LOGOS 85
2015 SPALIS • GRUODIS kalaus vertybinio pamato Nietzsche’s filosofijai, bet, gilindamasis į pastarojo mąstymą, Dievo mirtį pakeičia būtimi, brėžiančia naujus žmogaus kalbos ir bū- ties santykio suvokimo akiračius. Heideggerio ir japonų dzen mąstymo tradicijai būdingas būties monizmo svarstymas yra priešingas Vakarų klasi- kinės filosofijos dualistiniam mąstymui ir kartu glaudžiai susijęs su kinų filoso- fija, kurioje šios problemos buvo svars- tomos gerokai anksčiau nei japonų filo- sofijoje. Dėl to turtinga kinų kultūra il- gus amžius visapusiškai veikė japonų mąstymą ir tradicijų interpretavimą bei atitinkamai darė didžiulę įtaką neklasi- kinės Vakarų filosofijos idėjų raidai. „Ki- nijos atvirumo suvokimas kyla iš dviejų esminių šaltinių – iš metafizinio visatos tyrimo ir iš kanoninių tekstų aiškinimo praktikos. Metafizinis tyrimas, perkeltas į tekstų atvirumą pradeda plėtoti kinų filosofiją anksčiau nei Vakarų.“ 16 Rem- damasis kinų kilmės amerikiečių kom- paratyvisto Gu Ming Dongo, tyrinėjančio Rytų ir Vakarų mąstymo tradicijų her- meneutines struktūras, samprotavimu, straipsnio autorius prieina prie kinų fi- losofijos įtakos vėlyvajai Heideggerio filosofijai apmąstymo. Be jau minėtos iš diskusijos su Nietzsche’s filosofija išplau- kiančios būties tiesos ieškojimo prasmės, tekstuose „Kalbos esmė“ (1957) ir „Ke- lias į kalbą“ (1959) „...Heideggeris apgal- voja bei diskutuoja „sakymo“ toposą, kuris tampa pagrindiniu terminu kelyje į kalbą. Kalbos prigimtį, esminį kalbos totalumą, jis pavadina „sakymu.“ 17 Ki- taip tariant, Heideggeris vėlyvojoje filo- sofijoje kalbą įvardija kelio metafora ir sieja su nuosekliu dvasinės kontemplia- cijos prisotintu mąstymo procesu. Be to, šiame kūrybos etape filosofas pereina nuo logoso suvokimo prie kalbos sampra- tos, artimos daoistinėje kinų filosofijos tradicijoje interpretuojamai visų reiški- nių esmei – dao. Daoistinėje kinų filosofijoje dao, reiš- kiantis kelią, šneką, daugeliu aspektų gali būti keistinas logosu. Pirmiausia dao, kaip ir logosas, atstovauja visatai ir dėl to yra universalistinio pobūdžio. Panašiai kaip logosas ar Platono idėja, dao yra pa- saulio nekintama bei pastovi esmė, val- danti visatą. Vis dėlto šių filosofinių kategorijų etimologinio prasmių lauko skirtumai atskleidžia ir tam tikrą jų ne- suderinamumą. 道 (kin. dao) gali reikšti ir metodą, ir buityje sutinkamus daiktus (peilį), ir žmogaus kelią ar ėjimą, kurį žmogaus pėdos pavaizdavimu simboli- zuoja šis kinų kalbos hieroglifas. Tai reiš- kia, kad dao įprasmina buvimą tarpinėje
mų daiktų ir apmąstomų dalykų. Tuo būdu nėra absoliutinama kuri nors esi- nijos sritis. „λόγος „verčiamas”, t. y. vi- sada interpretuojamas, kaip protas, sprendimas, sąvoka, pagrindas, santy- kis.“ 18
nėje analizėje, kitaip nei dao aiškinime daugiau pabrėžia inelektu apmąstomų dalykų aktualumą. Galiausiai abu metafiziniai principai atstovauja nevienalytėms Vakarų ir Ry- tų kategorijoms, išreiškiančioms savitus pastarosios kultūrinės ašies pasaulius. Rytietiškasis dao „...teigia fundamentalų visatos monizmą spontaniškai atsisklei- džiančioje esatyje, o kitas principas tar- si Platono idėja remiasi dualistiniu vi- satos paveikslu, sudarančiu pasaulio esmę ir galingo asmeninio Dievo sukur- tus pavidalus.“ 19 Iš kultūrologo Gu JaunŲJŲ Opusai 175 LOGOS 85
2015 SPALIS • GRUODIS Ming Dongo įžvalgos aiškėja, kad dua- listinio mąstymo ištakų reikia ieškoti pirmiausia Vakarų klasikinės filosofijos tradicijoje, kurioje teoriniai racionalisti- ne mąstymo paradigma grįsti civiliza- cijų ir kultūrų suvokimo modeliai neju- čiomis steigė įvairias logines, etines ar kitokias priešybes. Šiuo atžvilgiu nepaisant Heideggerio pastangų pagrįsti būties monizmą, jo filosofijoje galima lygiai taip pat įžvelg- ti dualistinio mąstymo pėdsakų. Kalbė- damas apie pasaulio visuminę būtį Sein, jis visą laiką turi omenyje ir kitas būtis, pavyzdžiui, žmogaus egzistenciją Dasein. Brėždamas tokią ontologinę skirtį tarp būties ir atskirų būčių ir kartu įrodinė- damas vienos pamatinės būties svarbą, Heideggeris neabejotinai klysta. Taigi kitaip nei Heideggerio prieštaringoje bū- ties monizmo interpretacijoje, kinų, ja- ponų dzen mąstymo tradicijoje dao ne- maskuoja dualizmo įmantriais filosofi- niais samprotavimais, neneigia įvairių būties aspektų skirtumų, bet pripažįsta kiekvienos interpretacijos reliatyvumą ir pabrėžia metafizinių, kultūrinių skirtu- mų harmoniją, „...nesiekiančią paneigti ar išspręsti šių skirtumų: šios harmonijos tikslas yra juos atskleisti.“ 20 Literatūra ir nuorodos 1 Antanas Andrijauskas, Tradicinė japonų estetika ir menas. Vilnius: Vaga, 2001, p. 15. 2 Yuasa Yasou, The Body: Toward an Eastern Mind – Body Theory. Iš japonų k. į anglų k. vertė T. P. Ka sulis. New York: Suny Press, 1987, p. 214. 3 Antanas Andrijauskas, M. Heideggerio Rytų ir Vakarų mąstymo principų sintezės ieškojimai, Filosofija, Sociologija, 2004, t. 1, p. 5. 4 Hajime Nakamura, Ways of thinking of Eastern Peoples: India, China, Tibet, Japan. Honolulu: Ha- waii Press, 1964, p. 400. 5 Antanas Andrijauskas, Kultūrologijos teorija ir istorija, p. 339. 6 Sasaki Kenichi, Poetics of Intransitivity, Japanese Hermeneutics – Current debates on Aesthetics and Interpretation. Honolulu: University of Hawaii Press, 2002, p. 20. 7 Richard Rorty, Philosophy and the Mirror of Na- ture. NewJersey: Princeton University Press, 1979, p. 35. 8 Martynas Heidegeris, Iš japono ir klausinėjan- čiojo pašnekesio apie kalbą. Rinktiniai raštai. Iš vokiečių k. vertė A. Šliogeris. Vilnius: Mintis, 1992, p. 377. 9 Abe Masao, Emptiness is suchiness, The Buddha Eye. An Anthology of the Kyoto School and its Con- temporaries. Canada: World Wisdom, 2004, p. 212. 10
Martynas Heidegeris, Pasaulėvaizdžio metas, Rinktiniai raštai, p. 164. 11
Tautvydas Vėželis, Žmogaus (DaSein) esmės samprata Heideggerio laiške Apie humanizmą, LOGOS 77, 2013, p. 177. 12
Chiaki Kagawa, Studies of Descartes philoso phy in Japan, Intellectual News 6 (1), 2012, p. 72. 13 Martin Heidegger, Nietzsche, t. II. Pfullingen: Neske Verlag, 1961, S. 199. 14
Antanas Andrijauskas, Kultūros, filosofijos ir me- no profiliai. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004, p. 168. 15 J. Glenn Gray, Heidegger „evaluates“ Nietzsche, Journal of the History of Ideas 14(2), 1953, p. 307. 16
Ming Dong Gu, Chinese Theories of Reading and Writing. A Route to Hermeneutics and Open Poe- tics. NewYork: State University of New York Press, 2005, p. 2. 17 Reinhard May, Heidegger’s Hidden Sources: East Asian Influences on his Work. Iš vokiečių k. į ang lų vertė Graham Parkes. NewYork: Routledge, 2005, p. 35. 18
Martin Heidegger, Sein und Zeit, p. 32. 19
Gu Ming Dong, The Universal „One“: Toward a common conceptual Basis for Chinese and Western Studies, Diacritics 32(2), 2002, p. 87. 20
Steven Burik, Thinking on the Edge: Heidegger, Derrida, and the Daoist Gateway, Philosophy East &West 60(4), 2010, p. 501. B. d. Yüklə 105 Kb. Dostları ilə paylaş:
|