Albino Žukausko erotika: „Padravos totoriukė“

KĘSTUTIS NASTOPKA
Albino Žukausko erotika: „Padravos totoriukė“

Vienas įspūdingiausių Žukausko erotinės lyrikos eilėraščių – „Padravos totoriukė“:

1 Nuo pat saulėtekio jaučiau,–

Šį kartą negyvų gyviausiai pasigersiu –

Lig sąmonei įsižiebiant – prigėręs šito gero gėrimo,

To ugningiausio antpilo,

5 Pritraukto ant obels žiedų pavasario!

Tariau ir nutariau iš labo ryto:

Bent vieną kartą atsidėjęs parašysiu

Šventųjų gyvulių, žvėrių, roplių ir paukščių

Gyvenimus.

10 Bet viską, viską sugadino

Saldžiakaitris, aitrus ir girtas Padravos karklynų

Alsavimas per pačią širdį ir liaunutė totoriukė,

Išėjusi žilvičių pasipjauti, galgi paančiauti:

Lengva ji buvo man kaip karklo žydinti šakelė –

15 Nebūk maža, tariau, širduk, tu pasimėgauki

Šituo kaitriu pavasariu, saldžiadrungniu

Karklų kvapu, pernykščių lapų švelnumu,

Raibuoju gaigalu lėkštajam dunojėlyje tikėk,

Vėlyvo dzūko spąstais, juodbruvoji totoriuke,

20 Širdingai pasikliauk!

Vėjynas, atsisagstęs mėlyną apsiaustą,

Kėtrojosi žirgliodamas, pliaukšėjo per kelius žiedų medaus

Rasa įmirkę jo skvernai. Dabar užmik, ant lapų

Užmik, saldžioji, pamiegok, kai reiks, prižadinsiu –

25 Dar vakaras toli, toli naktis.
Kiek valandų pasauly nuo to laiko – milijonai –

Prabėgo, netelpa visoj erdvėj lig regračių.

Ant šlaito sėdi jaunas mokslų kandidatas, atkakliai

Svajoja apie

30 Dirbtinį proto apvaisinimą.

Bet man tai jau nereikia nieko

Ir nieko jau, matyti, nenorėsiu: užliūliuos

Paauksinti gegučių bildesiai guobyne, kaktą atgaivins

Sulos rėčkelė patraky po mozeriniu beržu,

35 Daina gal dar pakils į vakarą, girta, už upės suplasnos,

Išskris į naktį – sentikiai dainuoja už Šventosios pievų,

Sodyboje, atrodo, švenčia švento mašalojaus metines.

Marukas vėl išliejo romą – buvo artipilnis butelis,

Ir kas su juo daryti –

40 Su Maruku, žuvienė baigia virti, koks bus valgymas

Be romo – menkas valgymas. Dugninių niekas

Nežiūri, skambina varpeliais,

Žiobriai nusidaužys – ir tesidaužo, kas man darbo.

Geriau jau perbrisiu per Šventąją, su sentikiais

45 Pašvęsiu švento mašalojaus metines.

Žiūrėk į vandenį, žiūrėk į upę, juodbruvoji,

Ir į paukščius žiūrėk, karklynų spindesį, į vabalus žiūrėk,

Kol saulė patekės, kol žemė nusileis,–

Mylėk ilgai ilgai – lig labo ryto,

50 Saldžioji negerove. Ausylai klausykis, ką padykęs dzūkas

Tau per akis meluoja.

Pirmoje eilėraščio dalyje (1-25) pasakojama erotinių vilionių istorija. Vėliau ją nustelbia nieko bendra su totoriuke neturintys atlikėjai: jaunas mokslų kandidatas, Marukas (Žukausko žvejybos bendras rašytojas Marijonas Krasauskas), sentikiai. Tik eilėraščio pabaigoje (46-51) vėl pasirodo juodbruvoji, į kurią kreipiasi pirmosios dalies meilės spąstų spendėjas.

Pirma eilėraščio dalis lokalizuojama Padravoje, antroji – pašvenčiuose. Europoje yra dvi Dravos upės. Viena jų (it., slov., kroat. Drava, vok. Drau) – dešinysis Dunojaus intakas, iš Italijos Alpių tekantis per Austriją, Slovėniją, Kroatiją. Vienas Slovėnijos regionų, garsėjantis savo vynuogynais, vadinamas Podravje. Bet eilėraščio augmenija nė iš tolo neprimena šios Dravos pakrančių. Kita Drava (lenk. Drawa) – Oderio baseino upė, tekanti per Šiaurės Vakarų Lenkiją. Matyt, eilėraščio Padrava lokalizuotina šiame regione, juolab, kad po Antrojo pasaulinio karo čia įsikūrė dalis iš Vilniaus krašto emigravusių totorių.

Šventosios ir Dravos tėkmė simbolinėje plotmėje įfigūrina laiko tėkmę:
Kiek valandų pasauly nuo to laiko – milijonai –

Prabėgo, netelpa visoj erdvėj lig regračių…

(26-27)

Žiūrėk į vandenį, žiūrėk į upę, juodbruvoji,

Ir į paukščius žiūrėk, karklynų spindesį, į vabalus žiūrėk,

Kol saulė patekės, kol žemė nusileis…

(46-48)

Eilėraštis prasideda figūratyvia /gėrimo/ izotopija: „Nuo pat saulėtekio jaučiau,–/ Šį kartą negyvų gyviausiai pasigersiu”, „prigėręs šito gero gėrimo,/ To ugningiausio antpilo“, „girtas Padravos karklynų alsavimas“, „girta daina“.

Nugirdantis „negyvų gyviausiai“ gėrimas įveda /ugnies/ semą: lig sąmonei įsižiebiant, to ugningiausio antpilo, saldžiakaitris ... alsavimas, kaitriu pavasariu. Kitam tos pačios seminės kategorijos poliui atstovauja /vanduo/: rasa įmirkę jo skvernai, už upės, „Žiūrėk į vandenį, žiūrėk į upę“.

Į gėrimo izotopiją įsilieja /saldumo/ sema. Pavasario figūratyviniame take /saldumas/ siejamas su „žiedų medum“. Iš čia: „Saldžiakaitris, aitrus ir girtas Padravos karklynų alsavimas“, „šituo kaitriu pavasariu, saldžiadrungniu karklų kvapu“, „užmik, saldžioji“, „saldžioji negerove“.

Atskirai nuo šių trijų susikryžiuojančių izotopijų plėtojama /šventumo/ izotopija: „Bent vieną kartą atsidėjęs, parašysiu/ Šventųjų gyvulių, žvėrių, roplių ir paukščių/ Gyvenimus“ (6-7) „sentikiai dainuoja už Šventosios pievų,/ Sodyboje, atrodo, švenčia švento mašalojaus metines“ (36-37), „Geriau jau perbrisiu per Šventąją, su sentikiais/ Pašvęsiu švento mašalojaus metines“ (44-45).

Trilypė gėrimo – ugnies – saldumo izotopija plėtojama pirmoje eilėraščio dalyje: 1-25 eilutėse. Girtumo sema dar sykį išnyra 35 eilutėje („Daina gal dar pakils į vakarą, girta“), o saldumo – 50 („saldžioji negerove“). Figūratyvią gėrimo izotopiją, palaikomą leksemos „gerti“ šaknies kartojimosi, pakeičia teminė izotopija, kai semantinės „gėrimo“ vertės perteikiamos kitų šaknų leksemomis: sulos rėčkelė, romas, artipilnis butelis. Saldumo euforiją nustelbia disforinis prėskumas: „koks bus valgymas be romo – menkas valgymas“.

Šventumo izotopija, tik pažymėta eilėraščio pradžioje (7-9 eilutės), įtvirtinama 36-37 ir 44-45 eilutėse.

Pagal dominuojančias izotopijas galima išskirti dvi kontrastuojančias eilėraščio dalis: 1-25 ir 26-45 eilutes. Grafiškai atskirtas baigiamasis šešiaeilis laikytinas jų sinteze.

Tokį skirstymą palaiko erdvės, laiko ir atlikėjų figūrų santykiai.

1-20 eilutėse eilėraščio erdvę apibrėžia Padravos augmenija: obelys, karklynai ir žilvičiai. Obels žiedai kreipia žvilgsnį į viršų, bet pjaustomi žilvičiai lokalizuojami apačioje. Taip pat kaip lėkštas dunojėlis. Uždaros erdvės įspūdį įtvirtina „dzūko spąstai“. 21-25 eilutėse, išskirtose grafiškai, erdvė prasiplečia. Vėjynas siaučia tarp žemės ir dangaus, ateina atsisagstęs mėlyną (dangaus metonimija) apsiaustą, kėtrojasi žirgliodamas. Jo apsiausto skvernai įmirkę žiedų (viršus) medaus rasa, svyra žemyn, pliaukši per kelius. Miegojimas ant pernykščių lapų grąžina į apačią.

Pirmą eilėraščio dalį įrėmina įžanginis („Nuo pat saulėtekio“) ir baigiamasis („Dar vakaras toli, toli naktis“) laiko aspektai. Laiko pradžią pabrėžia saulėtekio, žiedų, pavasario, ryto figūros, totoriukės jaunystė („liaunutė totoriukė“, „lengva ji buvo man kaip karklo žydinti šakelė“, „nebūk maža“). Baigiamąjį laiką žymi pernykščiai lapai ir vėlyvas dzūkas. 24 eilutėje baigiamąjį aspektą keičia įžanginis: „Užmik, saldžioji, pamiegok, kai reiks, prižadinsiu“.

Antroje eilėraščio dalyje nuo vieno Padravos pavasario pereinama prie begalinio erdvėlaikio. Vienkartiniai įvykiai (jauno mokslų kandidato svajonės, žvejyba, sentikių šventė) lokalizuojami palei tekančią upę. Baigiamajame šešiaeilyje susikryžiuoja viršus ir apačia:

Kol saulė patekės, kol žemė nusileis,–

Mylėk ilgai ilgai – lig labo ryto,

Saldžioji negerove.
Labas rytas, atliepdamas I eilutės saulėtekį, užbaigia kompozicinį žiedą. Įžanginis aspektas įeina į jauno mokslų kandidato charakteristiką, baigiamasis paliudytas sentikių įvardijimu.

Pirmajame grafiškai išskirtame eilėraščio segmente (1-20 eilutės) pasirodo trys atlikėjai. Sakytojas /aš/ išreikštas pirmuoju veiksmažodžių asmeniu ir įvardžiu „man“. Atjungtame pasakyme jis įvardijamas kaip „vėlyvas dzūkas“. Liaunutė totoriukė, kaip atjungtas atlikėjas, pristatoma trečiojo asmens veiksmažodžiu („sugadino“) ir įvardžiu („ji“), o sakymo plotmėje įvardžiu „tu“ ir antruoju liepiamosios nuosakos asmeniu („nebūk“, „pasimėgauki“, “tikėk“, „pasikliauk“). Baigiamajame I dalies penkiaeilyje greta abiejų sakymo aktantų pasirodo pasakymo atlikėjas „vėjynas“.

Pagal pagrindinius sakymo ir pasakymo atlikėjus galima išskirti du figūratyvinius takus: vėlyvo dzūko ir totoriukės. Dzūko figūratyviniame take savo ruožtu išsiskiria dvi naratyvinės programos. Vienos jų vertės objektas – pavasarinis svaigulys (pasak Kuosos Aleksandriškio, „atkiutimas“), kitos – šventųjų gyvenimai.

Vėjynas, įvardytas 21 eilutėje, siejamas su oro stichija, kuriai taip pat priklauso Padravos karklynų alsavimas ir karklų kvapas. Tik šį sykį euforines vertes pakeičia disforinės. Vėjynas, pasak LKŽ, reiškiantis „nemalonų vėją“, pasirodo kaip agresyvi, grėsminga jėga: „kėtrojosi žirgliodamas, pliaukšėjo“. Tai atitinka Dainiaus Razausko restauruotą indoeuropiečių vėjo demono įvaizdį, įkūnijantį pasaulio gyvybę ir pasireiškiantį arba kaip „nelabai protingas, ūmus ir pasirengęs visokiam smurtui“ demonas , arba kaip gerasis gyvybės dievas .³

Mitinis vėjas primena graikų Erotą, kurį Sapfo vadina „panašiu į vėją“. Lietuvių mitologijoje jo atitikmuo būtų Bangputys. Greimas jį apibūdina kaip „gaivališką dievybę, lengvai supykinamą, bangiai (t. y. „smarkiai, stipriai, baisiai”) pasireiškianti audromis ir vėtromis, ant vandens ir ant žemės”.⁴ Razauskas, pritardamas tokiai interpretacijai, papildo ją „išdykavimo, išdaigos“ reikšme (taip LKŽ aiškinamas žodis prabangas). Tai pačiai izotopijai priklausytų ir kai kurios leksemų prabangumas (=kūniški pomėgiai) ir prabanga (=gašlumas, geidulingumas) reikšmės. Toks lietuviškojo Eroto-Bangpučio portretas paaiškina ir Vėjyno, žirgliojančio su atlapotu mėlynu apsiaustu, vietą dzūko ir totoriukės erotinių nuotykių istorijoje. Priskyrę jam teisiančiojo lėmėjo vaidmenį, galime manyti, kad dzūko gundymai susilaukia teigiamos sankcijos.

Prancūzų semiotikas Claude‘as Zilberbergas, analizuodamas Arthuro Rimbaud eilėraštį „Ašara“⁵, išskyrė dvejopas vertes: timines, tiesiogiai susijusias su savojo kūno suvokimu, ir dulines (duliques). Pastaruoju terminu (< gr. δουλεία – vergiška priklausomybė) teologijoje apibūdinamas angelų ir šventųjų garbinimas (tai žemesnio rango kultas nei latrija – paties Dievo šlovinimas). Timinės vertės sietinos su gyvų būtybių gamtiniais poreikiais, kultinės – su žmogiškais geismais, kultūra. Timinės vertės, sudarančios vertės objektą, yra eikvojamos: objektas suvartojamas, sunaikinamas, išnyksta, kultinės vertės – fetišizuojamos.

Žukausko eilėraštyje timinės vertės pagrindžia gėrimo – ugnies – saldumo izotopiją, kultinės – šventumo izotopiją. Bet totoriukės naratyviniame take susiduriame ir su praktinėmis vertėmis, kurios, kaip ir timinės, yra eikvojamosios, bet siejasi ne su gamtiniais poreikiais, o, kaip ir kultinės vertės, su kultūrine veikla: „Išėjusi žilvičių pasipjauti, galgi paančiauti“.

Dzūko naratyviniame take timinės vertės, įžiebdamos sąmonę, paskatina subjektą kultūrinei veiklai – šventųjų gyvenimų aprašymui. Skirtingai nuo hagiografinės tradicijos, čia garbinami gamtos padarai, atstovaujantys trims pasaulinio medžio sritims: apačiai (ropliai), viduriniajai daliai (žvėrys), viršui (paukščiai). Bet „atkiutęs“ juntantis kūnas sutrukdo programos įgyvendinimą:

Bet viską, viską sugadino

Saldžiakaitris, aitrus ir girtas Padravos karklynų

Alsavimas per pačią širdį ir liaunutė totoriukė,

Išėjusi žilvičių pasipjauti, galgi paančiauti...

Totoriukė tampa dzūko siekiamu ir bent vaizduotėje pasiekiamu („Lengva ji buvo man kaip karklo žydinti šakelė“) objektu. Bet drauge ji yra ir savarankiškas naratyvinis subjektas. Kad įtrauktų totoriukės naratyvinį taką į savo programą, dzūkas turi griebtis manipuliacijos. Jis prisiima lėmėjo vaidmenį gundydamas totoriukę atsisakyti praktinės veiklos verčių (žilvičių pjaustymo, ančių kiaušinių rinkimo) ir svaigintis timinėmis vertėmis, suvokiamomis lyta ir uosle: „kaitriu pavasariu, saldžiadrungniu karklų kvapu, pernykščių lapų švelnumu“. Diminutyvų ryškinamą totoriukės mažumą paneigia kreipinys „Nebūk maža“, paverčiantis liaunutę totoriukę lygiaverte vėlyvo dzūko partnere. Pastarasis ančiavimo figūratyviame take prisistato kaip „raibasis gaigalas“. Nors manipuliacinė dzūko strategija vadinama „spąstais“, raginama juo „tikėti” ir „pasikliauti“. Imperatyvų virtinė užbaigiama jausminio vertinimo nuoroda – šauktuku.

Antroje eilėraščio dalyje timinės vertės prislopintos. „Paauksinti gegučių bildesiai guobyne“ nebesvaigina, o „užliūliuoja“, gaivinamasi nebe „ugningiausiu antpilu“, o „sulos rėčkele po mozeriniu beržu“, suplasnojusi girta daina išskrenda į naktį. Jutiminis pasaulis praranda skonį ir vertę. Skonio izotopijoje saldumą pakeičia prėskumas: „žuvienė baigia virti, koks bus valgymas/ Be romo – menkas valgymas“.

Su praktinėmis vertėmis (disertacijos rašymu) sietinos jauno mokslų kandidato svajonės apie dirbtinį proto apvaisinimą. Kita vertus, dirbtinis apvaisinimas presuponuoja, bergždumą, ryškinamą žvejybos figūratyvinio tako figūrų: „Marukas vėl išliejo romą – buvo artipilnis butelis“, „Dugninių niekas/ Nežiūri, skambina varpeliais,/ Žiobriai nusidaužys“.

Verčių kofigūracija antroje eilėraščio dalyje sudaro priešpriešą pirmajai daliai. Entuziazmą, jausminį svaiginimąsi (jouissance) keičia rezignacija:

…ir tesidaužo, kas man darbo.

Geriau jau perbrisiu per Šventąją, su sentikiais

Pašvęsiu švento mašalojaus metines.

Eilėraščio sakytojui žvejyba yra pagalbinė programa siekiant dulinių – šventumo verčių. Pastarosios vertinamos dviprasmiškai. „Švento mašalojaus metinės“ atliepia „Šventųjų gyvulių, žvėrių, roplių ir paukščių gyvenimus“ iš pirmos eilėraščio dalies. Iš trijų pasaulio medžio vertikalės reprezentantų telieka vargana smulkmė – mašalojus, paliudytas tik frazeologizme „mašalojų groti (šokti)“. Bet Žukausko idiolekte “šventas mašalojus” reiškia „pirmąją pavasaruolę šventę – mašalo skridimą”, parengiančią prisirpusias dzūkaites erotiniams nuotykiams:

Pavasariais ant pakeleivių akmenų

Pakaušio lyg ant aukuro sutūpusios.

Germes pakaitina apsirpusios dzūkaitės,

Pasveikina ir pasitinka šventą mašalojų –

Tą pirmąją pavasarinę šventę – mašalo skridimą,–

Pribrendusios, jau pasiruošusios aukoti brangią auką –

Rūtelių vainikėlį.

„Akmenų poringės“

Tokiu būdu šventumo izotopija aprėpia ir Erosą. Ant aukščiausios dulinių verčių pakopos iškeliama liaunutė totoriukė, į kurios spąstus įkliūva eilėraščio sakytojas.

Baigiamajame šešiaeilyje sakytojas kaip teisiantysis lėmėjas vertina atlikėjo dzūko melagystes. Dvejopas „aš‘ statusas sureliatyvina tiesosakos vertybes. Tai, kas vėlyvo dzūko buvo pateikiama kaip tikra, įvertinama kaip neslepiamas melas: „tau per akis meluoja“. Bet meluoti per akis – reiškia rodyti tai, kas netikra. Tad galutinė sakytojo pozicija yra melas, tampantis tikrumu (nebūti+atrodyti → būti+atrodyti). Tai galima vertinti kaip šventojo rašymo, kurį buvo sutrikdęs pavasarinis svaigulys, realizavimą. Bet dabar garbinami ne šventieji gyvuliai, o Padravos totoriukė.

Eilėraščio „Padravos totoriukė“verčių sistemą galima atvaizduoti tokiu semiotiniu kvadratu:

/šventumas/ /kūniškumas/

blaivumas girtumas

d asketizmas („man tai jau nereikia nieko“) geismas t

u sulos rėčkelė romas i

l m

i /nekūniškumas/ /nešventumas/ i

j drungnumas kaitrumas j

a dirbtinis proto apvaisinimas mėgavimasis a

prėskumas saldumas

miegok mylėk
Į šį semiotinį kvadratą neįtrauktos praktinės vertės. Pirmoje eilėraščio dalyje jas, kaip apgaulingas (atrodyti+nebūti), nustelbia timinės, o antrojoje – dulinės vertės.

3 Dainius Razauskas, Vėjūkas: Lietuvių vėjo demono vardo ir įvaizdžio rekonstrukcija, atsižvelgiant į vieną skitų atitikmenį (osetinų woejug / woejyg), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 99, 34.

4 Algirdas Julius Greimas, Lietuvių mitologijos studijos, Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. 628.

5 Claude Zilberberg, „  « Larme » d’A. Rimbaud (Expérience et identification des valeurs)“, in Ibid., Raison et poétique du sens, Paris : Presses Universitaires de France, 1988, p. 157-224.