12
tai, kad Lietuvoje vyrauja struktūriniai reikšmės tyrimai ir
darbų, kuriuose būtų bandoma suderinti abu požiūrius nėra
labai daug.
Reikšmės koncepcijos
Pamatus žodžio reikšmei tirti padėjo struktūralizmo ir se-
miotikos (mokslo, tiriančio ženklus ir ženklų sistemas)
pradininkas F. de Sosiūras (Saussure), kurio „Bendrosiose
kalbotyros paskaitose“ (1916) iškyla naujas kalbos kaip su-
dėtingos arbitriškų ženklų sistemos supratimas („language
is a system of arbitrary signs“), pabrėžiantis kalbos auto-
nomiją ir teigiantis, kad kalbą ir kalbinius dėsnius galima
išsamiai aprašyti be jokios nuorodos į kalba išsakomą pa-
saulį (Saussure, 1916, pp.73-77). F. de Sosiūras teigia, kad
kalba yra sudėtingas mechanizmas, kurį galima suprasti tik
refleksijos pagalba. Mokslininkas skiria bendrą kalbą kaip
socialinę sistemą (pr.
langue), nes „kalbančiųjų bendruo-
menė yra būtina kalbai realizuoti (for realization of langu-
age a community of speakers is necessary)“ ir individualią
šneką (pr. parole) arba kalbėjimą (angl. speaking). Jo įsiti-
kinimu, tik sistema gali būti analizuojama, nes ji nekinta, o
šneka yra laikina, nuolat kintanti, todėl negali būti užfik-
suota ir moksliškai aprašoma. Mokslininkas taip pat teigia,
kad kalba yra sudaryta iš neribotų elementų skaičiaus.
Kalbiniai elementai yra vadinami ženklais, kurie yra suda-
ryti iš signifikanto (garsinė ženklo išraiška, forma) ir signi-
fikato (išraiška perteikiamas turinys semantikoje traktuo-
jamas kaip reikšmė). Ryšys tarp signifikanto ir signifikato
yra nemotyvuotas ir atsitiktinis, o reikšmė atsiranda tik dėl
signifikanto ir signifikato bei ženklų tarpusavio skirtumo, o
ne dėl to, kad ženklas (taigi ir žodis) nurodo į daiktą (dar
kitaip vadinamą referentu) (Saussure, 1916, pp.65-69).
Semantika perėmė iš semiotikos žodžio kaip kalbos ženk-
lo, turinčio tam tikrą formą, lietuviškai vadinamą žymikliu
(semiotikoje atitinkantį signifikanto terminą), ir turinį
(reikšmę) – žyminį (atitinkantį semiotikos terminą signifi-
katas) sampratą. Tačiau požiūris į reikšmę ir reikšmės
aiškinimas yra įvairus. Pats terminas „reikšmė“ iki šiol
nėra tiksliai ir vienodai apibrėžtas mokslinėje literatūroje ir
priklauso nuo to, kaip suvokiama pati reikšmė (Jakaitienė,
1988; Gudavičius, 2007, 2009). E. Jakaitienės teigimu,
reikšmės supratimas priklauso nuo pasirenkamos semanti-
nės koncepcijos (požiūrio į reikšmę). Štai mentalistinė
reikšmės koncepcija traktuoją reikšmę kaip tikrovės ob-
jektų atspindį. Reliatyvistinė reikšmės koncepcija aiškina
reikšmę kaip tam tikrą skirtingų ženklų reikšmių santykį ir
išskiria reikšmės – ženklo santykį su pavadinamu daiktu
arba reikšmės – ženklo santykį su kitais ženklais (Jakai-
tienė, 1988, pp.30-37). Minėtos semantinės koncepcijos
yra priskiriamos struktūrinei semantikai
Struktūriniai žodžio reikšmės tyrimai ypač suklestėjo su
N. Čomskio (Chomsky) transformacinės generatyvinės
gramatikos ir universaliųjų taisyklių taikymu kalbai. Jo
pasiūlytas požiūris apribojo kalbos ir reikšmės tyrimus nuo
ekstralingvistinių veiksnių, kurie yra itin svarbūs reikšmei
generuoti ir suvokti (Chomsky, 1957).
Kognityvinė reikšmės samprata susiformavo su kognityvi-
nės lingvistikos atsiradimu 8-ojo dešimtmečio viduryje
Amerikoje kaip reakcija prieš Čomskio generatyvinę gra-
matiką, vėliau perėjusią prie universaliosios gramatikos
koncepcijos (Chomsky, 2008, video paskaita apie univer-
saliąją gramatiką). Kognityvinės lingvistikos pradininkais
laikomi Dž. Lakofas (Lakoff) ir R. Langakeris (Langac-
ker). Iki kognityvinės lingvistikos suklestėjimo ir prototipų
teorijos atsiradimo „pabrėždami lingvistinį reikšmės po-
būdį, struktūralistai paprastai ją atriboja ne tik nuo ekstra-
lingvistinių faktorių, bet ir nuo mentalinių tikrovės repre-
zentacijų, arba sąvokų, <...> ir struktūrai atskleisti taiko
semantinės komponentinės analizės metodą“ (Mikulskis,
2005, p.6).
Struktūrinių tyrimų, nagrinėjančių reikšmę skirtingais po-
žiūriais, objektas buvo reikšmės struktūra, o tai, anot
A. Gudavičiaus, pateikė neišsamų ir „redukuotą reikmės
vaizdą“ (Gudavičius, 2009, p.67). Todėl nuo struktūrinio
požiūrio į reikšmę Lietuvoje palaipsniui pereinama prie
kognityvinio, traktuojančio reikšmę „kaip tam tikrą visu-
minio patyrimo struktūrą žmogaus sąmonėje“. Kognityvi-
nio požiūrio taikymas semantikoje yra susijęs su semiolo-
gine reikšmės koncepcija, kuri traktuoja žodį kaip specifinį
ir dvipusį kalbos ženklą, reprezentuojantį tikrovę. Toks
požiūris leidžia suvokti „reikšmės prigimtį ir kartu api-
brėžti reikšmę ontologiškai“ (Jakaitienė, 1988, p.40).
Reikšmė yra suvokiama kaip ontinis (būties) reiškinys. Ji
yra nepriklausoma nuo kalbančiųjų sąmonės ir pasireiškia
per sąmonę ir mąstymą, todėl yra „ne realiosios, o mąsto-
mosios būties apraiška“ (Jakaitienė, 1988, pp.40-42).
Mąstymas yra susijęs su praktine ir pažintine veikla, o tai
jau yra kognityvinės lingvistikos koncepcija, kuri vėliau
buvo pritaikyta semantikoje. Kognityvinės lingvistikos
atstovai teigia, kad žmogaus kalbiniai gebėjimai yra neat-
siejami nuo suvokimo, vaizduotės ir mąstymo. Kalbos
turinys yra sutapatinamas su sąmonės arba mąstymo turi-
niu, kurį sudaro visos „kalbėtojų sąmonėje egzistuojančios
sąvokos – konceptai kaip žmogaus patyrimo ir visos
psichomotorinės veiklos rezultatas“ (Gudavičius, 2009,
p.32). Reikšmė yra sutapatinama su konceptualizacija
(reikšmės susidarymo procesu ir mentaliniu patyrimu) ir
žodžio reikšmės suvokimas priklauso nuo to, kaip supran-
tamas kalbos ir mąstymo ryšys (Gudavičius, 2007, 2009).
Tokią reikšmės sampratą perima kognityvinė semantika,
tirianti reikšmę per kultūros, kalbos ir individualaus kalbos
vartotojo patyrimo prizmę. Jei struktūrinis požiūris tyrė
reikšmę kaip tam tikrą struktūrą, tai kognityvinio požiūrio
objektu tampa pati reikšmė (Gudavičius, 2009, p.32).
Prototipų teorijos ištakos
Prototipų teorija susiformavo apie 1970 metus JAV kogni-
tyvinės psichologijos atstovų darbuose ir siejama su
E. H. Roš (Rosch) pavarde ir jos atliktais psicholingvis-
tiniais kategorijų vidaus struktūros tyrinėjimais (Rosch,
1975; Giannakopoulou, 2003, p.1; Ungerer, Schmid, 2006,
pp.7-45; Gudavičius, 2009, p.66). Prototipų teorija kildina-
ma iš geštaltų psichologijos – judėjimo, kilusio 19 amžiaus
pabaigoje, kurio idėjas perėmė kognityvinės lingvistikos
atstovai.
Pats geštaltas apibūdinamas kaip darni visuma, vienetas,
pavidalas, forma arba figūra, arba tam tikra visuminė paty-
rimo struktūra sąmonėje, naudojama kalbos, mąstymo,
percepcijos ir kituose procesuose. Geštaltai susiformuoja
veikiami ne išorės poveikių, o vidinių psichikos dėsnių.
Geštalto psichologijos esmė, V. Evans teigimu, yra perėji-
mas nuo atomistinio pasaulio suvokimo prie holistinės