Microsoft Word 2 L Maumev 17issn



Yüklə 190,3 Kb.
Pdf görüntüsü
səhifə2/7
tarix13.11.2017
ölçüsü190,3 Kb.
#9786
1   2   3   4   5   6   7

 

12

tai, kad Lietuvoje  vyrauja struktūriniai reikšmės tyrimai ir 



darbų, kuriuose būtų bandoma suderinti abu požiūrius nėra 

labai daug. 



Reikšmės koncepcijos 

Pamatus  žodžio  reikšmei  tirti  padėjo  struktūralizmo  ir  se-

miotikos  (mokslo,  tiriančio  ženklus  ir  ženklų  sistemas) 

pradininkas  F. de  Sosiūras  (Saussure), kurio  „Bendrosiose 

kalbotyros paskaitose“ (1916) iškyla naujas kalbos kaip su-

dėtingos  arbitriškų  ženklų  sistemos  supratimas  („language 

is  a  system  of  arbitrary  signs“),  pabrėžiantis  kalbos  auto-

nomiją ir  teigiantis,  kad  kalbą  ir kalbinius  dėsnius  galima 

išsamiai  aprašyti  be  jokios  nuorodos  į  kalba  išsakomą  pa-

saulį (Saussure, 1916, pp.73-77). F. de Sosiūras teigia, kad 

kalba yra sudėtingas mechanizmas, kurį galima suprasti tik 

refleksijos pagalba. Mokslininkas skiria bendrą kalbą kaip 



socialinę  sistemą  (pr.  langue),  nes  „kalbančiųjų  bendruo-

menė yra būtina kalbai realizuoti (for realization of langu-

age a community of speakers is necessary)“ ir individualią 

šneką (pr. parole) arba kalbėjimą (angl. speaking). Jo įsiti-

kinimu, tik sistema gali būti analizuojama, nes ji nekinta, o 

šneka  yra  laikina,  nuolat  kintanti,  todėl  negali  būti  užfik-

suota ir moksliškai aprašoma. Mokslininkas taip pat teigia, 

kad  kalba  yra  sudaryta  iš  neribotų  elementų  skaičiaus. 

Kalbiniai elementai yra vadinami ženklais, kurie yra suda-

ryti iš signifikanto (garsinė ženklo išraiška, forma) ir signi-

fikato  (išraiška  perteikiamas  turinys  semantikoje  traktuo-

jamas kaip reikšmė). Ryšys tarp signifikanto ir signifikato 

yra nemotyvuotas ir atsitiktinis, o reikšmė atsiranda tik dėl 

signifikanto ir signifikato bei ženklų tarpusavio skirtumo, o 

ne  dėl  to,  kad  ženklas  (taigi  ir  žodis) nurodo  į  daiktą  (dar 

kitaip vadinamą referentu) (Saussure, 1916, pp.65-69).  

Semantika perėmė iš semiotikos žodžio kaip kalbos ženk-

lo, turinčio tam tikrą formą, lietuviškai vadinamą žymikliu 

(semiotikoje  atitinkantį  signifikanto  terminą),  ir  turinį 

(reikšmę)  –  žyminį  (atitinkantį  semiotikos  terminą  signifi-



katas)  sampratą.  Tačiau  požiūris  į  reikšmę  ir  reikšmės 

aiškinimas  yra  įvairus.  Pats  terminas  „reikšmė“  iki  šiol 

nėra tiksliai ir vienodai apibrėžtas mokslinėje literatūroje ir 

priklauso nuo to, kaip suvokiama pati reikšmė (Jakaitienė, 

1988;  Gudavičius,  2007,  2009).  E. Jakaitienės  teigimu, 

reikšmės  supratimas  priklauso nuo  pasirenkamos  semanti-

nės  koncepcijos  (požiūrio  į  reikšmę).  Štai  mentalistinė 

reikšmės  koncepcija  traktuoją  reikšmę  kaip  tikrovės  ob-

jektų  atspindį.  Reliatyvistinė  reikšmės  koncepcija  aiškina 

reikšmę kaip tam tikrą skirtingų ženklų reikšmių santykį ir 

išskiria  reikšmės  –  ženklo  santykį  su  pavadinamu  daiktu 

arba  reikšmės  –  ženklo  santykį  su  kitais  ženklais  (Jakai-

tienė,  1988,  pp.30-37).  Minėtos  semantinės  koncepcijos 

yra priskiriamos struktūrinei semantikai  

Struktūriniai  žodžio  reikšmės  tyrimai  ypač  suklestėjo  su 

N. Čomskio  (Chomsky)  transformacinės  generatyvinės 

gramatikos  ir  universaliųjų  taisyklių  taikymu  kalbai.  Jo 

pasiūlytas požiūris apribojo kalbos ir reikšmės tyrimus nuo 

ekstralingvistinių veiksnių, kurie yra itin svarbūs reikšmei 

generuoti ir suvokti (Chomsky, 1957). 

Kognityvinė reikšmės samprata susiformavo su kognityvi-

nės  lingvistikos  atsiradimu  8-ojo  dešimtmečio  viduryje 

Amerikoje  kaip  reakcija  prieš  Čomskio  generatyvinę  gra-

matiką,  vėliau  perėjusią  prie  universaliosios  gramatikos 

koncepcijos  (Chomsky,  2008,  video  paskaita  apie  univer-

saliąją  gramatiką).  Kognityvinės  lingvistikos  pradininkais 

laikomi  Dž. Lakofas  (Lakoff)  ir  R. Langakeris  (Langac-

ker). Iki kognityvinės lingvistikos suklestėjimo ir prototipų 

teorijos  atsiradimo  „pabrėždami  lingvistinį  reikšmės  po-

būdį, struktūralistai paprastai ją atriboja ne tik nuo ekstra-

lingvistinių  faktorių,  bet  ir  nuo  mentalinių  tikrovės  repre-

zentacijų,  arba  sąvokų,  <...>  ir  struktūrai  atskleisti  taiko 

semantinės  komponentinės  analizės  metodą“  (Mikulskis, 

2005, p.6).  

Struktūrinių  tyrimų,  nagrinėjančių  reikšmę  skirtingais  po-

žiūriais,  objektas  buvo  reikšmės  struktūra,  o  tai,  anot 

A. Gudavičiaus,  pateikė  neišsamų  ir  „redukuotą  reikmės 

vaizdą“  (Gudavičius,  2009,  p.67).  Todėl  nuo  struktūrinio 

požiūrio  į  reikšmę  Lietuvoje  palaipsniui  pereinama  prie 

kognityvinio,  traktuojančio  reikšmę  „kaip  tam  tikrą  visu-

minio  patyrimo  struktūrą  žmogaus  sąmonėje“.  Kognityvi-

nio požiūrio taikymas semantikoje  yra susijęs su semiolo-

gine reikšmės koncepcija, kuri traktuoja žodį kaip specifinį 

ir  dvipusį  kalbos  ženklą,  reprezentuojantį  tikrovę.  Toks 

požiūris  leidžia  suvokti  „reikšmės  prigimtį  ir  kartu  api-

brėžti  reikšmę  ontologiškai“  (Jakaitienė,  1988,  p.40). 

Reikšmė  yra  suvokiama  kaip  ontinis  (būties)  reiškinys.  Ji 

yra  nepriklausoma nuo  kalbančiųjų  sąmonės  ir  pasireiškia 

per sąmonę ir mąstymą, todėl yra „ne realiosios, o mąsto-

mosios būties apraiška“ (Jakaitienė, 1988, pp.40-42).  

Mąstymas  yra susijęs su praktine ir pažintine veikla, o tai 

jau  yra  kognityvinės  lingvistikos  koncepcija,  kuri  vėliau 

buvo  pritaikyta  semantikoje.  Kognityvinės  lingvistikos 

atstovai  teigia,  kad žmogaus  kalbiniai  gebėjimai  yra neat-

siejami  nuo  suvokimo,  vaizduotės  ir  mąstymo.  Kalbos 

turinys  yra  sutapatinamas  su  sąmonės  arba  mąstymo  turi-

niu, kurį sudaro visos „kalbėtojų sąmonėje egzistuojančios 

sąvokos  –  konceptai  kaip  žmogaus  patyrimo  ir  visos 

psichomotorinės  veiklos  rezultatas“  (Gudavičius,  2009, 

p.32).  Reikšmė  yra  sutapatinama  su  konceptualizacija 

(reikšmės  susidarymo  procesu  ir  mentaliniu  patyrimu)  ir 

žodžio reikšmės suvokimas priklauso nuo to, kaip supran-

tamas  kalbos  ir  mąstymo  ryšys  (Gudavičius,  2007,  2009). 

Tokią  reikšmės  sampratą  perima  kognityvinė  semantika, 

tirianti reikšmę per kultūros, kalbos ir individualaus kalbos 

vartotojo  patyrimo  prizmę.  Jei  struktūrinis  požiūris  tyrė 

reikšmę kaip tam tikrą struktūrą, tai kognityvinio požiūrio 

objektu tampa pati reikšmė (Gudavičius, 2009, p.32).  



Prototipų teorijos ištakos 

Prototipų teorija susiformavo apie 1970 metus JAV kogni-

tyvinės  psichologijos  atstovų  darbuose  ir  siejama  su 

E. H. Roš  (Rosch)  pavarde  ir  jos  atliktais  psicholingvis-

tiniais  kategorijų  vidaus  struktūros  tyrinėjimais  (Rosch, 

1975; Giannakopoulou, 2003, p.1; Ungerer, Schmid, 2006, 

pp.7-45; Gudavičius, 2009, p.66). Prototipų teorija kildina-

ma iš geštaltų psichologijos – judėjimo, kilusio 19 amžiaus 

pabaigoje,  kurio  idėjas  perėmė  kognityvinės  lingvistikos 

atstovai.  

Pats  geštaltas  apibūdinamas  kaip  darni  visuma,  vienetas, 

pavidalas, forma arba figūra, arba tam tikra visuminė paty-

rimo  struktūra  sąmonėje,  naudojama  kalbos,  mąstymo, 

percepcijos  ir  kituose  procesuose.  Geštaltai  susiformuoja 

veikiami  ne  išorės  poveikių,  o  vidinių  psichikos  dėsnių. 

Geštalto psichologijos esmė, V. Evans teigimu, yra perėji-

mas  nuo  atomistinio  pasaulio  suvokimo  prie  holistinės 



Yüklə 190,3 Kb.

Dostları ilə paylaş:
1   2   3   4   5   6   7




Verilənlər bazası müəlliflik hüququ ilə müdafiə olunur ©genderi.org 2024
rəhbərliyinə müraciət

    Ana səhifə