Microsoft Word 2 L Maumev 17issn

 

13

(visuminės)  pasaulio  percepcijos,  teigiančios,  kad  žmogus 

nesąmoningai  sujungia  visus  suvokiamus  objektus  į  tam 

tikras  grupes,  papildydamas  trūkstamais  objektais  (Evans, 

2007,  p.90).  Sujungimas  vyksta  remiantis  įvairiomis  tai-

syklėmis:  trūkstamų  dalių  papildymu,  panašių  daiktų  gru-

pavimu,  vienų  daiktų  priskyrimu  kitiems,  simetrija  ir  t. t. 

Pagrindiniai  principai,  kurie  taikomi  sujungiant  objektus, 

yra:  artumo  principas  (arčiau  esantys  objektai  laikomi  su-

sijusiais),  panašumo  principas  (tarpusavyje  panašus  ob-

jektai  yra  suvokiami  kaip  vienas  segmentas),  uždarumo 

principas  (objektai  suvokiami  kaip  uždaros  figūros),  toly-

dumo  principas  (objektai  suvokiami  kaip  nuoseklūs,  iš-

baigti).  

Geštalto  psichologijos  siūlomą  holistinę  percepciją  ir lini-

jinių  piešinių  bei  dėmių  skaidymo  ir  grupavimo  principus 

perėmė kognityvistai, tirdami sudėtingesnius objektus (gy-

vūnus,  augalus  ar  žmonių  sukurtus  daiktus),  ir  pritaikė 

prototipų  teorijoje.  Prototipų  teorija  –  žmogiškosios  kate-

gorizacijos  teorija,  pasiūlyta  E. Roš,  remiasi  žmogaus  pa-

saulio kategorizacija, pritaikius suvokiamos pasaulio struk-

tūros principus. Prototipų teorijos esmė – pasaulio skirsty-

mas  į  tam  tikras  kategorijas,  atstovaujamas  prototipų. 

Kiekviena kategorija suvokiama kaip viena žinių struktūra, 

o prototipas – kaip mentalinis tam tikros kategorijos esmi-

nių bruožų atspindys arba būdingiausias (pats geriausias ir 

tipiškiausias) kategorijos narys (Rosch, 1975). 

Nors prototipų teorijos pradžia laikoma 8-asis 20 amžiaus 

dešimtmetis,  jos  ištakų  galima  rasti  ir  anksčiau.  Pasaulio 

kategorizacija buvo pasiūlyta dar Antikos laikais. Aristote-

lis,  bandydamas  suvokti,  kas  yra  būtis,  naudojo  teiginių 

logiką,  kurioje  tai,  kas  egzistuoja,  teigiama  būties  katego-

rijomis.  Veikale  Kategorijos  sąvoka  „kategorijos“  yra  nu-

sakomos pačios būties apibrėžtys, kurios atsiveria raciona-

lioje  kalboje.  Kategorijos  pakeičia  gimines  bei  rūšis  ir 

daiktus  reikia  skirstyti  priskiriant  juos  bendrybėms.  Visa, 

kas egzistuoja, galima suskirstyti į kategorijas. Kategorijos 

yra  taškas,  kuriame  susieina  tai,  kas  yra  daiktas,  ir tai, ką 

žmogus gali apie daiktą teigti (Aristotle, 1996). 

Aristotelis kalba apie dešimt pagrindinių būties kategorijų. 

Anot jo, kategorijos yra gerai suvokiamos, nes joms priski-

riama  būtinų  ir  pakankamų  požymių  visuma.  Kategorijos 

yra  tarsi  tušti  konteineriai,  ir  viskas,  kas  egzistuoja  visa-

toje, kategorijai arba priskiriama, arba nepriskiriama. Daik-

tai  kategorijai  priskiriami tik  tuo  atveju,  jei  jiems  būdingi 

tam  tikri  požymiai,  apibrėžiantys  tą  kategoriją.  Api-

būdinant  Aristotelio,  arba  klasikinės,  teorijos  kategorijas, 

galima  išskirti  tokius  jų  bruožus:  kategorijos  turi  aiškiai 

apibrėžtas  ribas;  pasižymi  bendrais  požymiais;  požymiai 

arba  yra  (+),  arba  jų  nėra  (-);  visi  kategorijos  nariai  yra 

vienodi (neišskiriami geresni ar blogesni nariai) (Aristotle, 

1996).  Tokią  pasaulio  kategorizaciją  Dž. Lakofas  ir 

M. Džonsonas vadina objektyviąja pasaulio kategorizacija, 

kuriai  priešpastatomas  subjektyvizmas  ir  patirties  svarba, 

taikomi kognityvinėje lingvistikoje ir semantikoje. (Lakoff, 

Johnson, 1980, p.122). 

Klasikinė  kategorizacijos  teorija,  arba  objektyvizmas,  eg-

zistavo iki L. Vitgenšteino (Wittgenstein) laikų. Jo garsio-

joje citatoje apie kategoriją žaidimas paneigiami klasikinės 

kategorizacijos  teorijos  aiškių  kategorijų  ribų  ir  bendrų 

ypatybių  (angl.  common  properties)  principai.  L. Vitgen-

šteinas  (1953),  tyrinėdamas  kategoriją  žaidimas  ir  lygin-

damas  stalo,  lauko,  laisvalaikio,  sportinius  ir  kitus  žaidi-

mus, pastebėjo,  kad nėra tokių  ypatybių,  kurias  būtų gali-

ma  priskirti  visiems  žaidimo  kategorijos  nariams.  Tačiau 

visiems žaidimams būdingi sutampantys panašumai (angl. 

overlapping  similarities),  kuriuos  mokslininkas  pavadino 

šeimos  (giminės)  panašumu  (angl.  family  resemblance) 

(Wittgenstein,  1958,  p.66;  Lakoff,  1987,  p.16;  Mikulskis, 

2005, p.4; Ungerer, Schmid, 2006, p.29). 

Tirdamas  žaidimo  kategoriją,  L. Vitgenšteinas  pastebėjo, 

kad  vienas  žaidimas  (kategorijos  narys)  turi  vieną  arba 

kelis panašumus su vienu ar daugiau tos kategorijos narių. 

Pavyzdžiui,  krepšiniui  ar  futbolui  galima  priskirti  požymį 

komandinis žaidimas, tačiau smiginis paprastai žaidžiamas 

individualiai.  Visiems  minėtiems  žaidimams  būdinga  no-

ras laimėti, jei rungtyniaujama, tačiau jei smiginį namuose 

vaikas  žaidžia  vienas,  laukdamas  tėvų,  tai  laimėjimo  po-

žymis  nėra  būdingas  (pasiūlyta  straipsnio  autorės).  Žai-

dimo  kategorijai  priskiriami  visi  galimi  požymiai  nėra 

būdingi visiems kategorijos nariams. Mokslininkas taip pat 

pastebėjo,  kad  kategorijos  ribos  nėra  aiškiai  apibrėžtos  ir 

fiksuotos, kaip teigia klasikinė teorija, bet gali būti lengvai 

praplėstos kategorijai priskiriant naujus narius, pavyzdžiui, 

vaizdo žaidimus (Wittgenstein, 1958, p.51). 

Toliau  tirdamas  kategorijų  struktūrą  ir  aprašydamas  skai-

čiaus  kategoriją,  L. Vitgenšteinas  nustatė,  kad  tam  tikri 

kategorijos nariai, priklausomai nuo gerų ar blogų katego-

rijos  narių  pavyzdžių,  yra  centriniai,  o  kiti  –  ne  (periferi-

niai). Taip mokslininkas paneigė klasikinės teorijos teiginį 

apie vienodą kategorijos narių statusą. Jis rašo, kad, išgirdę 

žodį skaičius, pirmiausia pagalvosime apie bet kokį sveiką 

skaičių (pvz., 1, 2), o tik vėliau apie dešimtainius, kartoti-

nius  ir kitus  skaičius.  Vadinasi,  sveikieji  skaičiai  (1,  2,  3) 

yra  geresni  kategorijos  skaičius  nariai  nei  dešimtainės 

trupmenos (Wittgenstein, 1958).  

Vėliau  L. Vitgenšteino  pasiūlytą  šeimos  panašumo  prin-

cipą  bei  geriausius ir  blogiausius  kategorijos  narių pavyz-

džius pritaikė Dž. L. Ostinas (Austin, 1940–1961). Filoso-

fas  tyrė  žodžių  reikšmę  norėdamas  išsiaiškinti,  kas  yra 

žodžio reikšmė (angl. the meaning of a word) ir kodėl skir-

tingiems  daiktams  pritaikome  tuos  pačius  pavadinimus. 

Tyrimų  metu  Dž. L. Ostinas  pritaikė  šeimos  panašumą 

žodžio  reikšmei  (angl.  sense),  kai  kiekviena  reikšmė  pri-

klauso kategorijai ir yra kategorijos narė. Vienos reikšmės 

yra centrinės, kitos – periferinės (Austin, 1961, pp.55-76). 

Nors reikšmės ir nėra panašios, jos viena su kita yra susiję 

tam tikrais būdais arba, kaip nustatė L. Vitgenšteinas, šei-

mos panašumu. Dž. L. Ostino tyrimai laikomi kognityvinės 

semantikos pradžia (Lakoff, 1987, p.18).  

1960  metais  amerikiečių  etnolingvistikos  mokyklos  atsto-

vai E. Sepiras (Sapir) ir jo mokinys B. L. Vorfas (Whorf), 

remdamiesi  V. fon  Humbolto  (W. von  Humboldt)  kalbos 

kaip  tautos  dvasios  idėja,  paskelbė  Sepiro-Vorfo  (Sapir-

Whorf)  arba  kalbos  reliatyvizmo  hipotezę.  Mokslininkai 

teigia, kad kalboms būdingos kultūrinės sąvokos ir katego-

rijos sąlygoja pasaulio kategorizaciją, nes kitomis kalbomis 

kalbantys  žmonės  mąsto  ir  elgiasi  kitaip.  Hipoteze  tei-

giama,  kad  „nemažai  įtakos  žmogui  daro  konkreti  kalba, 

kuri  vartojama  toje  visuomenėje.  <...>  Mes  matome,  gir-

dime  ir  kitokiu  būdu  suvokiame  tikrovę  taip,  o  ne  kitaip 

---