Semiotika veiksmo filmų akivaizdoje

.

2 Šiuo metu kuriama penktoji serija.

3 Die Hard (1988), Die Hard: With a Vengeance (1995), rež. John McTiernan.

4 Tai bene labiausiai paplitęs XIX a. pabaigos marksistinės kilmės ideologijos apibrėžimas, kurį šiuo atveju imu iš prancūzų kalbos aiškinamojo žodyno Le Petit Robert.

5 Žr. Greimas A. J., Courtés J., Sémiotique. Dictionnaire raisonné de la théorie du langage, Paris: Hachette, 1976, p. 179-180 (lietuvių kalba šio termino paaiškinimą žr.: http://www.avantekstas.flf.vu.lt).

6 Taip vadinu A. J. Greimo semiotiką, priešpriešindama ją rusiškajai (Jurijaus Lotmano, arba Maksvos-Tartu mokyklos) ir amerikietiškajai (Charles‘o Sanderso Peirce‘o) semiotikai.

7 Tarkime, virtuvės recepte, teisiniame ar moksliniame diskurse.

8 Greimas diskursui pritaiko Claude‘o Lévi-Strausso pastebėtą pirmykštės visuomenės funkcionavimo principą: ji veikia kaip mainų turtais ir moterimis sistema. Tik pasakojime cirkuliuojančios, mainuose dalyvaujančios vertės neapsiriboja vien turtais ir moterimis.

9 Žr. „naratyvinė schema” in „Literatūros terminų žodynas Avantekstas“: http://www.avantekstas.flf.vu.lt.

10 Dualumo principas veikia ir personažų plotmėje: jie visi veikia „poromis“. Be to, jis išryškėja ir per tam tikrų figūrų pasikartojimą (tai bus akivaizdu tolimesnėje analizėje).

11 Manipuliacija semiotikoje suvokiama plačia prasme: kaip veikimas (darymas), kad kitas veiktų (ką nors darytų). Žr. „manipuliacija“ in http://www.avantekstas.flf.vu.lt.

12 Antai filme „Kietas riešutėlis 3“ teroristų vadas Saimonas Gruberis save pateikia nelyginant dievuką (tariamą Lėmėją), kuris šokdina visą Niujorką, žaidžia žaidimus su policija (ir nors Džonas jo nepripažįsta kaip Lėmėjo, kurį laiką yra priverstas elgtis pagal jo diktuojamas žaidimo taisykles). Lygiai taip filme „Rambo: Pirmas kraujas“ (First Blood (1982, rež. Ted Kotcheff)) miestelio, į kurį atkeliauja Rembo, šerifas irgi save steigia kaip Lėmėją, primetantį svetimšaliams savus nerašytus įstatymus (nors Rembo nepripažįsta šerifui jo prisiimto Lėmėjo vaidmens, kurį laiką jis priverstas paklusti, kol galiausiai pasipriešina, stodamas į atvirą kovą ir taip paversdamas šerifą antisubjektu, antiherojumi).

13 Džonui slepiantis po stalu, o vokiečiui jo tykojant ant stalo.

14 Tarkime, stebuklinėse pasakose jam kartais tenka įrodinėti, kad jis iš tikrųjų atliko kokį nors žygdarbį, mat atsiranda kitų pretendentų (tariamų herojų), tvirtinančių, kad jie nugalėjo priešą (slibiną). Tuo būdu herojui tenka atlikti papildomų išbandymų, kurių metu jis turi pasiekti savęs kaip herojaus pripažinimą.

15 Čia ir kitur – vertimas šio straipsnio autorės. Skliausteliuose nurodomas sakomų žodžių laikas valandomis, minutėmis ir sekundėmis.

16 Vėliau matysime, kad dangoraižio figūra yra dviprasmiškesnė nei atrodo iš pradžių.

17 Subjektas semiotikoje apibrėžiamas per norėjimą, kokio nors vertės objekto siekimą. Tai atliepia filosofinę subjekto sampratą. Visų pirma – fenomenologinę sampratą, pagal kurią subjektas (sąmonė) apibrėžiamas kaip nukreiptumas į kokį nors objektą, intencionalumas (Husserlis, Heideggeris); o taip pat platonišką sampratą, pagal kurią subjektas nusakomas kaip stokojanti, taigi geidžianti, kažko nuolat norinti, trokštanti būtybė.

18 Džono požiūrio kaitą liudija ir tai, kad išėjęs su žmona iš dangoraižio, seržantui Pauelui ją pristato jos mergautine Dženero pavarde, dėl kurios filmo pradžioje kaip tik jai priekaištavo ir sukėlė eilinį barnį.

19 Vardų pasirinkimas šiame filme turi panašią funkciją kaip ir mitologijoje: vardas atlieka vaidmenį tokio vertės objekto, kurio įgyjimas suteikia žinojimą ir leidžia įgauti galią to vardo turėtojui. Kaip tik dėl to Džonas ir vokiečių vadas ilgą laiką slepia savo tikruosius vardus. Bendraudamas su seržantu Pauelu nešiojama radijo stotele, kurio bangos yra bendros visiems, Džonas prisistato „kaubojų karaliaus“ Rojaus Rodžerso slapyvardžiu, bet Holės kolega ir slaptas gerbėjas Elis išduoda jo vardą teroristams. Dvigubas Holės vardas (Dženero-Maklein) jai taip pat ilgą laiką leidžia išlikti saugiai, kol galiausiai ją netiesiogiai išduoda TV žurnalistai, pasinaudoję jos mažamečiais vaikais ir suruošę su jais tiesioginį interviu.

20 Teroristams kaskart panikuojant, ji slapta žavisi tos panikos priežastimi – savo vyru: „Tik Džonas sugeba šitaip ką nors išvaryti iš proto“ (01:38:54).

21 Žr. Greimas A. J., Landowski E. „Analyse sémiotique d'un discours juridique“, in Sémiotique et sciences sociales, Paris: Seuil, 1976, p. 96-107. Landowski E., Passions sans nom, Paris: PUF, 2004, p. 127, 227.

22 „Kietas riešutėlis 3“ priešai pateikti kaip vokiečių armija. Jų vienovė pabrėžiama drabužiais (uniformos arba verslininkų kostiumai).

23 Pašiepiamas požiūris į juos matyti iš to, kad jiems suteikiamas tas pats vardas: jie abu vadinasi Džonsonais. Taip kuriama priešprieša su kitais, individualiais atlikėjais: kiti (Džonas, Holė) turi po du vardus, o šie – dviese vieną ir tą patį!

24 Apsimetėliai ir šantažuotojai filme lyginami su blogais TV aktoriais. Aptikęs Hanso apgavystę, Džonas jam sako: „Su akcentu tu gudriai sugalvojai. Su tokiu akcentu galėtum pasirodyti sušiktoje televizijoje.“ (01:35:12). Džoną šantažuoti sumanęs Holės kolega Elis sako Hansui: „O kas aš? Statistinis aktorius? Vaikeli, patrauk tą pistoletą! Čia radija, o ne televizija.“ (01:24:21). Kai Elis kreipiasi į Hansą Gruberį, siūlydamas savo „paslaugas“ ir prisistatydamas jo „baltuoju riteriu“ (tai ekonominis posakis, žymintis asmenį ar finansų grupuotę, pasisiūlančią padėti kokiai nors įmonei, kuriai gręsia bankrotas ir į kurią kėsinasi kita įmonė – žr. http://en.wikipedia.org/wiki/White_knight_%28business%29), tas, nesuprasdamas apie ką čia eina kalba, sako: „Atrodo, aš nemačiau šios 60 minučių laidos” (01:20:51).

25 Žr. Landowski E., „Sociosemiotika“ (vert. K. Nastopka), Baltos lankos, 2009, Nr. 29, p. 180-187. Taip pat Landowski E. Passions sans nom, Paris, PUF, 2004, p. 27-32 (Landowski E., „Skaitymo išbandymas“ (vert. N. Keršytė), Baltos lankos, 2005, Nr. 20, p. 91-119). Idem. „Les interactions risquées“ in Nouveaux Actes Sémiotiques, 2005, Nr. 101-103.

26 Apie manipuliacijos (manipuliavimo) sampratą semiotikoje žr. šio straipsnio 11 išnašą.

27 Žr. 19 išnašą.

28 Derrida J., De la grammatologie, Paris : Minuit, 1969 ; Idem. Les positions, Paris : Minuit, 1982.

29 Bendraudamas su savo tikruoju pagalbininku seržantu Pauelu, su juo atviraudamas, Džonas visad rūko cigaretę. Tai leidžia jai priskirti euforinės, pozityvios komunikacijos semą. Ginklas (pistoletas) paprastai susijęs su disforine, negatyvia komunikacija ar net su komunikacijos riba – jos pabaiga. Džono ir Hanso susitikimo pradžioje kuriama paralelė tarp cigaretės ir pistoleto – jų mainai žymi bendrininkavimą, pasitikėjimą. Bet pistoletą gavęs Hansas numeta ant žemės cigaretę, ją pamina batu (iš tiesų jis nerūko) ir nutaiko ginklą į Džono nugarą. Tuo būdu jis supriešina cigaretę ir ginklą.

30 Filme „Kietas riešutėlis 3“ Makleinas pavogta taksi važinėja Niujorko gatvėmis priešinga eismui kryptimi arba skersai kerta miesto parką, kur žaidžia vaikai. Filme „Kietas riešutėlis 4“ su hakerio pagalba Džonas „įsilaužia“ į kompiuterines programas, kuriomis valdomos ištisos miesto komunikacijos.

31 Ši erdvė per visą filmą nepasirodo, ji minima tik veikėjų kalbose. Niujorkas Džonui tampa grįžimo erdve tik kituose „Kieto riešutėlio“ filmuose.

32 Topinės/heterotopinės erdvės perskyra atitinka tai, ką Proppas vadina savos/svetimos erdvės perskyra (pasakų herojaus išbandymai visad vyksta „kitur“, svetimoje šalyje). Topinės erdvės sąvoka universalesnė, nes anaiptol ne visada išbandymai vyksta svetimose erdvėse (antai kituose filmuose Džonas juos patiria jau „savame“ mieste – Niujorke).

33 Į Nakatomi Plaza Džoną atveža prabangus limuzinas, atsiųstas žmonos šefo. Vos įžengusį į kalėdinį vakarėlį, Džoną puola glėbesčiuoti vienas iš nepažįstamų svečių, po to jis susiduria su pora, akivaizdžiai ieškančia, kokiame kabinete pasimylėti. Bendrovės direktoriaus Takagi atvestas į Holės kabinetą, Džonas ten aptinka Elį, uostantį kokainą (jis jam paslapčia, bet su ironija pasiūlo nusišluostyti kokainu aplipusią nosį). Vos pasirodžius Holei, Elis reikalauja, kad šioji savo vyrui parodytų korporacijos už gerą darbą ką tik padovanotą prabangų Roleksą.

34 Greimas utopinę erdvę apibrėžia taip: „kur herojus pasiekia pergalę <...> – vieta, kuri mitiniuose pasakojimuose dažnai būna po žeme, danguje ar po vandeniu“ – Greimas A. J., Courtés J. Sémiotique. Dictionnaire raisonné, p. 413.

35 Čia turiu omeny daugiau kinematografinį žanrą nei psichologinį tipažą. Epizodai su Argailu – plonuoju juodaodžiu – akivaizdžiai imituoja amerikietiškas komedijas, o su Pauelu – psichologinę dramą ar trilerį.

36 Finalinė scena su Karlu iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nemotyvuota, netikroviška ir bereikalinga (Karlas, kurį Hansas po ilgos ir sunkios dvikovos pakaria ant grandinės, tikrąja to žodžio prasme prisikelia iš mirusiųjų). Bet po įdėmesnės analizės galima matyti, kad ją motyvuoja veiksmų logika. Per vieną abipusę „išpažintį“ Pauelas prisipažįsta Džonui, kad dėl nelaimingo atsitikimo, kai netyčia nušovė vaiką, jis prarado policininko kompetenciją (galėjimą veikti): jis nebegali į nieką nutaikyti ginklo ir todėl tapo „kanceliarine žiurke“. Panašiai kaip Džonas padeda Holei atsikratyti jos praeitimi (atsegtas laikrodis, krentantis į prarają kartu su pagrindiniu priešu), lygiai taip ir Pauelas turi atsikratyti savo praeities trauma ir atgauti kvalifikaciją, kai jis priverstas apginti kitus (Džoną). Ši scena įsirašo į praeities, kurią reikia įveikti, izotopiją.

37 Greimas A. J., Courtés J., Sémiotique. Dictionnaire raisonné, p. 295-296.

38 Tai galioja ne tik pirmajam „Kietam riešutėliui“, bet ir kitiems šios serijos filmams: antrajame teroristai legaliai patenka į visas oro uosto erdves, o trečiajame – į banką ar statomą akveduką.

39 Lévi-Straussas įveda „meistrautojo“ [bricoleur] ir „inžinieriaus“ priešpriešą, kalbėdamas apie mitinio ir mokslinio mąstymo skirtumus. Žr. Lévi-Strauss Cl., Laukinis mąstymas (vert. M. Daškus), Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 29-30 ir t.

40 Net du kartus, o bet koks pasikartojimas – tai jau reikšmės užuomazga.

41 Foucault M., Surveiller et punir, Paris : Gallimard, 1975, p. 161-175 (Foucault M., Disciplinuoti ir bausti (vert. M. Daškus), Vilnius: Baltos lankos, 1998); Idem. Sécurité, territoire, population, Paris : Seuil/Gallimard, 2004, p. 46. Taip pat apie tai žr. Keršytė N., „Erdvės kontrolė: pėsčiųjų judėjimas Paryžiaus ir Vilniaus gatvėse“, Naujasis Židinys, 2007, Nr. 11-12, p. 368-376.

42 Dėl dėmesio menkiausiai detalei žr. Gruberio žavėjimąsi Takagio maketais, minimą ankstesniame skyrelyje. Vokiečių vado racionalistinis valdymo būdas buvo aptartas prieš tai.

Įdomu, kad jau kino istorijos pradžioje hierarchiniais santykiais grįsta, beasmenė, racionali valdžios erdvė pateikiama kaip languota, į keturkampius padalyta erdvė. Žr., pvz., viešbučio erdves žymaus vokiečių režisieriaus Friedricho Wilhelmo Murnau, kūrusio ir JAV, filme „Paskutinis žmogus“ (Der Letzte Mann) (1924).

43 Kai nori išmesti pro ją vieno teroristo lavoną, kad prisišauktų pagalbos; vėliau – kai nori įšokti iš dangoraižio išorės į vidų.

44 Žr. sceną po susišaudymo kompiuterių salėje, kur teroristai stiklu sužeidžia Džono basas kojas, kurias jis vėliau plaunasi pasislėpęs tualete – ir viena, ir kita erdvė padengta plytelėmis.

45 Kaip Pauelas sako, „ji darbuojasi ties jų pirmuoju [vaiku]“ (01:21:36).

46 Mėginimas apsiauti pirmo žuvusio teroristo batais nepavyksta, nes šie pasirodo per maži.

47 Gruberis pasiruošęs pabaigoje paaukoti artimiausią savo pagalbininką Karlą, kai ryžtingai spaudžia sprogmenų paleidimo mygtuką.

48 Agentai ciniškai skaičiuoja būsimas aukas procentais: „Likvidavę teroristus, prarasim maksimum 20-25 proc. įkaitų“ (01:51:15).

49 Į filmo žiūrovą nutaikyto ginklo vaizdas, aišku, nėra naujas kine. Mano žiniomis, bene pirmą kartą amerikiečių kine jis buvo panaudotas Alfredo Hitchcocko filme „Žmogus, kuris per daug žinojo“ (The Man Who Knew Too Much) (1956). Bet filme „Kietas riešutėlis“ tai nėra šiaip žiūrovus šokiruojantis triukas, jis yra gerai sukonstruotos sistemos dalis.

50 Minėtame Hitchcocko filme „Žmogus, kuris per daug žinojo“ revolveris išnyra iš už užuolaidos ir žiūrovas nemato šaunančio žmogaus veido.

51 „…kito žmogaus veidas kartu yra ir mano pagunda užmušti, ir [įsakymas] „nežudyk“, kuris štai mane kaltina ar įtaria ir man draudžia, bet taip pat manęs prašo ir reikalauja.“ – Levinas E., Apie Dievą, ateinantį į mąstymą (vert. N. Keršytė, R. Matuzevičiūtė ir kt.), Vilnius: Aidai, 2001, p. 324 (Lévinas E., De Dieu qui vient à l’idée, Paris : J. Vrin, 2004 (1-ière éd. 1982), p. 246).

52 Plg. kaip ja naudojasi Džonas, kai jis kalbasi su Hansu ir kai kalbasi su Pauelu.

53 Į Džono klausimą, iš ko jie padaryti, Pauelas atsako, kad Twinkie „idealiai tinka augantiems vaikams“ (01:21:32). Šie po du parduodami pyragėliai savo forma primena filme rodomus sprogmenis (žr. http://en.wikipedia.org/wiki/Twinkie). Paralelė figūratyvinėje plotmėje leidžia juos susieti ir tarp jų įžvelgti semantinę gyvybės/mirties opoziciją.

54 Kalbėdami vienas su kitu jie visą laiką juokauja – dažniausiai piktdžiugiškai, kandžiai, ironiškai. O paskutinėje jų susidūrimo scenoje Džonas besijuokdamas atitraukia Hanso dėmesį ir taip sugeba vos keliomis kulkomis nušauti likusius priešininkus.

55 Cigaretės, kaip pasitikėjimo ženklas, priešpriešinamos pistoletui kaip disforinės komunikacijos figūrai. Apie tai plačiau žr. 29 išnašą.

56 Nors šioje analizėje atsiribota nuo bet kokio „išorinio” konteksto, leisiu sau paminėti politinę to meto situaciją: šis filmas buvo pastatytas JAV valdant dešiniosios pakraipos respublikonams (jų prezidentas Ronaldas Reiganas tuo metu ėjo antrąją kadenciją). Tai ypač svarbu pastebėti, mat kitiems šios serijos filmams, statytiems kitų režisierių, tokia kritinė dvasia vyraujančios ideologijos atžvilgiu nebūdinga. Antai paskutinis filmas „Kietas riešutėlis 4” (2007) (rež. Len Wiseman) visiškai atitinka dominuojančią konservatorišką ideologiją (konkrečiai – visuotinio saugumo siekimo ir tuo pagrįsto kontrolės didinimo ideologiją), taip pat ir dominuojančias estetines tendencijas kine, susijusias su videožaidimų „estetika“.

57 Panašią mintį randu Paulio Ricœuro, komentuojančio Greimą, tekste: „Gyvenimo ir mirties vertes prisiima visi žmonės. Tai, kas būdinga vienai ar kitai kultūrai, vienai ar kitai mąstymo mokyklai, vienam ar kitam pasakoriui, – tai būtent šių raktinių verčių investavimas į apibrėžtas figūras...“ – Ricœur P., Temps et récit II, Paris : Seuil, 1984, p. 102.