Straipsniai leidiniui "Lietuvos dorvožemiai"

6 pav. Publikacijų skaičius knygose ir žurnaluose, 1928-1940 m. paskelbtas Žemės ūkio akademijos dėstytojų (1) ir kitų žemės ūkio institucijų darbuotojų (2), trijose agronomijos mokslo šakose
Ji rodo mokslininkų aktyvumą bei jų įnašą į tų šakų vystymąsi, teikia duomenų apie mokslinės informacijos išplatinimą. Čia pagrindiniu rodikliu pasirinktas publikacijų skaičius, rastas išanalizavus 1928 – 1940 m. „Bibliografijos žinias“, kuriose suregistruotos išleistos knygos ir straipsniai moksliniuose leidiniuose bei žurnaluose. Matome, kad tuo laikotarpiu bendras dirvotyros kartu su melioracija ir agrochemija mokslinių publikacijų skaičius – 260, vos ne pusę jų (121) paskelbė Žemės ūkio akademijos mokslininkai, 139 – Žemės ūkio tyrimo įstaigos mokslininkai ir kitų žemdirbiškų institucijų darbuotojai.

Čia ir toliau skelbiami skaičiai komuliacinių kreivių grafikuose gali būti papildyti ir patikslinti, nes visi kiekybiniai duomenys yra apytiksliai. Tačiau jie atspindi realią tuometinę mokslo situaciją, ir padarytos išvados iš esmės neturėtų keistis.

Bronius Bašinskas (1903 – 1991)

M. Vaičys ir kt. (1997) yra iškėlę tuo metu atliktus, bet iki šiol retai minimus miškų dirvotyros darbus. Jų pagrindu buvo apgintos dvi mokslų daktaro disertacijos: Taranto (Tharandt, Vokietija) miškų akademijos auklėtinis `S. Kripas (1903 – 1965) tai padarė (1929)Vokietijoje, o B. Baginskas – Lietuvoje, Žemės ūkio akademijoje 1944 m. S. Kripas, pirmasis miškininkas Lietuvoje, įgijęs mokslinį laipsnį, tyrinėjo ryšį tarp kalcio kiekio medžiuose ir karbonatų kiekio dirvožemyje įvairiame gylyje, pelenų sudėties priklausomybę nuo mainų kalcio kiekio dirvožemyje, miško paklotės atsargas ir jos vaidmenį mažojoje biologinėje medžiagų apykaitoje. Jis teigė, kad miško dirvožemių savybės labai priklauso nuo karbonatų išsiplovimo ir rūgštaus pH humuso susidarymo. B. Baginskas ištyrė Kazlų Rūdos miškų dirvožemių ir jų dirvodarinių uolienų granuliometrinę sudėtį. Jis buvo trečias mokslininkas, apgynęs daktaro disertaciją Akademijoje iki antrosios sovietinės okupacijos.

Prahos žemės ūkio ir miškų akademijos auklėtinis (1933) miškininkas A. Skučas nurodė miško paklotės grėbstymo kenksmingumą dirvožemio fosforingumui, medynų tūriui ir prieaugiui (1935).

Niekas iš besidominčių žemės ūkio mokslo istorija neabejoja, kad sukurtos dirvotyros ir agrochemijos mokslo bei studijų institucijos teikė nepriklausomos Lietuvos ūkininkams informaciją tinkamo dirvožemių naudojimo, jų ir augalų tręšimo klausimais, kurie buvo patikslinti bandymais šalies sąlygose. Prie augalininkystės produkcijos ir medienos didinimo prisidėjo dirvožemininkų skleistos žinios apie dirvožemių fizikinių ir agrocheminių savybių gerinimo būdus. Melioracinės priemonės padidino šalies žemės ūkio naudmenų plotą, pagerėjo pasėlių struktūra. Agrochemikų pastangomis tapo visuotinai pripažintas augalų tręšimas mineralinėmis trąšomis, pagerėjo mėšlo tvarkymas ir tinkamas naudojimas. Kartu su kitomis žemdirbystės kultūros kėlimo priemonėmis, naudotomis tarpukario metais, visa tai padėjo beveik padvigubinti laiko augalų derlingumą. Pagal B. Povilaitį (1988), 1934 – 1938 m. jis buvo: žieminių rugių – 12,1, žieminių kviečių – 12,1, miežių – 12,2, avižų – 11,1, dobilų šieno – 42,7, bulvių – 121,2, cukrinių runkelių – 209,2, linų pluošto – 3,6, sėmenų – 4,38 cnt/ha.

Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusį dirvotyros vystymosi laikotarpį Vakarų šalių, gyvenančių išvystyto kapitalizmo epochoje, dirvožemininkai linkę vadinti moderniuoju (Gardner W. H., 1977, JAV, Bieleman J., 1999, Olandija) arba gilios internacionalizacijos (Maltha D. J., 1976, Olandija), arba dirvožemio tyrimų metodų standartizacijos periodu (Simonson R. W., 1989, JAV). Dirvotyros istorikas buvusioje Sovietų Sąjungoje I. Krupenikovas (1981), remdamasis B. Kedrovu, nurodo, kad to periodo pradžioje susiformavo pažiūra į dirvotyrą, kaip mokslą, esantį tarpinėje padėtyje tarp biologijos ir geologijos bei turintį tiesioginį ryšį su biochemija. A. Jarilovas (Ярилов) nurodė, kad į nūdienę dirvotyrą įsilieja tokios gamtamokslinės srovės: agrocheminė, geologinė, koloidų cheminė, organinė mineralinė ir geocheminė. Rusų dirvožemininkų nuomone, išskirtinė vieta turi būti skiriama mokymui apie dirvožemio humusą arba „humusosferą“, išskirtai V. Kovdos (Ковда В. А., 1978) višutiniam humusiniam dirvožemio horizontui nurodyti ir jo energetinei reikšmei biosferoje pabrėžti. Panašus išskirtinis vaidmuo teikiamas ir miško dirvotyrai, padedančiai spręsti ekologinės pusiausvyros palaikymo gamtoje problemas (Зонн С. В., 1977).

Nepriklausomoje Lietuvoje tolimesnę žemės ūkio mokslo plėtrą prieškario metais nutraukė Antrasis pasaulinis karas su pirmąja sovietine okupacija, kurios metu ūkininkai pajuto naujos valdžios priešiškumą jų prisirišimui prie nuosavos žemės. Pokaryje tą ryšį beveik 60-iai metų nutraukė sovietinė žemės nacionalizacija ir prievartinė kolektyvizacija. Žemė ir visas buvęs mokslo ir studijų institucijų turtas buvo suvalstybintas. Į sovietinės santvarkos reguliavimo sferą kartu su kitais mokslais pateko ir žemės ūkio mokslas bei studijos. Visai visuomenei, kartu ir mokslininkams, tai buvo skaudus politinis ir socialinis lūžis. Žemės ūkio mokslui jį paaštrino tai, kad 1944 m. liepos 31 d. vokiečių kareiviai susprogdino ir padegė pagrindinius Žemės ūkio akademijos Dotnuvoje pastatus. Geognozijos ir Agronominės chemijos katedros neteko laboratorinių įrengimų, reagentų, dirvožemių monolitų, uolienų ir mineralų kolekcijų, turtingos bibliotekos, archyvinių dokumentų. Abiejų katedrų kartu su aukštąja mokykla persikėlimas į Kauną (1946 – 1947), o paskui jų įsikūrimas atskirame universitetiniame miestelyje Noreikiškėse (1962 – 1963) pedagogams kainavo daug pastangų, trikdė mokslinės veiklos pastovumą, tačiau kartu buvo stimulu tolesnei kūrybingai veiklai.

P. Vasinauskas teisingai nurodė (1986), kad pirmaisiais pokario metais žemės ūkio mokslo raidai šalyje įtakojo Lietuvos mokslų akademija, įkurta 1945 m. Vertinant nūdieniu požiūriu, galima teigti, kad jai vadovaujant prasidėjo gilesnė žemės ūkio mokslo, kartu ir dirvotyros bei agrochemijos, specializacija ir institucionalizacija, nulėmusi didelius organizacinius pertvarkymus, atvedusius į išvystytą fundamentinę ir taikomąją dirvotyrą bei agrochemiją, kuri buvo pradėta ir dabar plėtojama mokslo institutuose bei jų padaliniuose ir aukštųjų mokyklų savarankiškose katedrose.

1946 m. Vilniuje buvo įkurtas Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio institutas, veikęs iki 1952 m. Šalia kitų padalinių jam priklausė Agrochemijos stotis Vilniuje ir Radviliškio pelkių bandymo stotis. Institute buvo Dirvožemio skyrius, kurio mokslininkai P. Garmus, V. Vazalinskas, A. Mejeris, P. Ambrasas kartu su moksliniais vadovais prof. V. Ruokiu ir doc. B. Baginsku iš Lietuvos žemės ūkio akademijos (universiteto) sudarė pirmąją genetinę dirvožemių klasifikaciją ir 1951 m. parengė pirmąjį Lietuvos dirvožemių žemėlapį (M 1 : 400 000). Vėliau, kaupiantis dirvožemių tyrimo medžiagai, ši klasifikacija buvo tikslinama ir tobulinama (Vaitiekūnas J., 1965, Vaičys ir kt., 1997). 1950 m. instituto dirvožemininkai sudarė Lietuvos dirvožemių kartografavimo stambiu masteliu metodiką ir perdavė ją Žemės ūkio ministerijos žemėtvarkos valdybai dirvožemių tyrimams vykdyti. 1947 – 1952 m. jie patys sudarė Vilniaus, Šalčininkų, Naujosios Vilnios, Jurbarko, Šakių, Vilkijos, Nemenčinės ir Panevėžio rajonų dirvožemių žemėlapius, tyrė dirvožemių pH, rengė rūgščių dirvožemių kalkinimo metodikas, nustatė kalkinimui tinkamų iškasenų telkinius rytinėje Lietuvos dalyje.

1952 m. Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio institutas buvo reorganizuotas į du atskirus institutus. Vienas jų buvo Lietuvos mokslų akademijos Žemdirbystės ir dirvožemio institutas, sekančiais metais iš Viniaus iškeltas į Trakų Vokę. Jam atiteko ir Radviliškio pelkių bandymo stotis, kurioje tyrinėtos durpių fizikinės, cheminės ir agrobiologinės savybės, jų panaudojimas žemės ūkyje. Trakų Vokėje pradėti lauko agrotechnikos ir augalų tręšimo bandymai lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemiuose.

Pokario metais augalų derliai prievarta sukurtuose sovietiniuose kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose buvo labai maži. Todėl pasėlių tręšimo klausimai buvo ypač aktualūs. Nemažai tręšimo mėšlu ir mineralinėmis trąšomis bandymų skirtingose Lietuvos zonose vykdė Dotnuvos, Joniškėlio, Rumokų, Samališkės, Savitiškio ir Elmininkų bandymų stotys. Pavyzdžiui, 1950 m. Dotnuvos bandymų stotyje pradėti granuliuoto superfosfato efektyvumo tyrimai, kuriuos Joniškėlio bandymų stotyje vėliau tęsė K. Plesevičius, Samališkės bandymų stotis specializavosi rūgščių dirvožemių kalkinimo klausimais. 1956 m. Lietuvos mokslų akademijos Žemdirbystės ir dirvožemio institutas kartu su čia paminėtomis ir nepaminėtomis Dotnuvos selekcijos bei Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotimis buvo reorganizuotas į Žemės ūkio ministerijai pavaldų Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo (Lietuvos žemdirbystės institutą) su centru Dotnuvoje. Jame įkurti dirvožemio bei Tręšimo ir augalų fiziologijos skyriai (Dabkevičius Z., Kaselytė A., Mockaitis J., 1997).

1950 m. šalyje buvo įkurtos net trys institucijos, dirbusios dirvotyros srityje: Dirvožemio tyrimo partija, 1961 m. įjungta į Respublikinį žemėtvarkos institutą (Valstybinį žemėtvarkos institutą) ir du moksliniai institutai – Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institutas (Lietuvos miškų institutas, Girionys, Kauno rj.) bei Lietuvos melioracijos institutas Kaune (nuo 1956 m. Lietuvos hidrotechnikos ir melioracijos mokslinio tyrimo institutas, 1965 m. įsikūręs Vilainiuose, Kėdainių rj., dabar – Lietuvos vandens ūkio institutas). Biologiniai dirvožemio tyrimai atliekami Lietuvos mokslų akademijos institutuose. Nesuinteresuoto asmens nuomonę apie Lietuvos vandens ūkio instituto darbus dirvožemio hidrologijos srityje yra išdėstęs P. Vasinauskas (1986). Jis rašė:“Optimalus drėgmės režimo sudarymas augalams augti – bene svarbiausias mūsų melioratorių uždavinys“ (P. 53). Įsteigto Melioracijos instituto tematikoje dominavo drenažo tyrimai (J. Čeičys, V. Šileika, V. Daugėla). Jo mokslininkams teko techniškai ir ekonomiškai pagrįsti įmirkusių dirvožemių drenavimą, žemės kultūrinimą, kultūrinių ganyklų ir pievų įrengimą. Buvo sudarytas šalies šlapių žemių kadastras (L. Zelionka, I. Ziberkas, A. Sakalauskas), sukurta aliuvinių dirvožemių drėgmės režimo reguliavimo sistema polderiais Nemuno užliejamose pievose (J. Gražys, J. Juškauskas ir kt.), nustatytos augalų drėkinimo normos skirtinguose dirvožemiuose (P. Aksomaitis), tirtas abipusis drėgmės reguliavimas dirvožemiuose (V. Daugėla, P. Balzarevičius, P. Aksomaitis). Tais tyrimais buvo pagrįsti labai platūs ir intensyvūs žemių melioravimo darbai, kuriuos vykdė rajonuose sukurtos Melioracijos statybos valdybos: iki 1986 m. Lietuvoje buvo nudrenuota ir sukultūrinta per 2 milijonus, įrengta drėkinimo sistemų arti 35 tūkstančius hektarų žemės ūkio naudmenų. P. Vasinauskas manė, kad šiltėjančio klimato sąlygomis laukų drėkinimo tyrimų problema Lietuvos vandens ūkio instituto tematikoje turi būti pagrindinė.

Skirtingose mokslo ir studijų institucijose dirbančių dirvožemininkų ir agrochemikų darbams koordinuoti 1958 m. buvo įsteigta Lietuvos dirvožemininkų draugija (LDD), tose mokslo srityse dirbančių piliečių visuomeninė organizacija, kaip tais pačiais metais įsteigtos buvusios Sąjunginės dirvožemininkų draugijos filialas. Atkūrus šalies nepriklausomybę, 1990 m. ji buvo perorganizuota savarankišką visuomeninę organizaciją, telkiančią žemės, miškų ūkio ir kitus specialistus aktualiems teoriniams bei praktiniams dirvotyros ir agrochemijos uždaviniams spręsti. Dabar Draugija yra Lietuvos nacionalinės mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus savarankiškas padalinys. Ji padeda keistis moksline informacija, derina tyrimus, organizuoja mokslines konferencijas ir pasitarimus, palaiko ryšius su Tarptautine ir Europos, kitų šalių nacionalinėmis draugijomis. Jos pirmininkai – V. Ruokis (1958 – 1970), V. Danilevičius (1970 – 1990), M. Vaičys (1990 – 2001), A. Motuzas (nuo 2001 m.).

Draugija išleido 16 monografijų, mokslo darbų rinkinių, konferencijų pranešimų, 2 spausdintų darbų bibliografijas: I – iki 1970 m. (1975), II – 1971 – 2000 m. (2004).

Paskelbti bibliografiniai leidiniai įgalino atlikti dalinę dirvotyros ir agrochemijos 1940 – 1970 m. publikacijų analizę, atspindinčią mokslininkų aktyvumą 11 šių mokslų sričių (7 pav.). Viso išnagrinėta 971 publikacija. Iš jų daugiausia (219) paskelbta dirvožemio ir augalų tręšimo klausimais. Aktyviai dirbta dirvožemio biologijos (155 publikacijos), dirvodaros ir dirvožemio mineralogijos (112 publikacijų), dirvožemio chemijos (95 publikacijos) klausimais. Menkiau tyrinėti dirvožemio fizikos (33 publikacijos), dirvožemio derlingumo (31 publikacija), dirvožemio tyrimo metodų (31 publikacija) klausimai. Gausios (135) publikacijos bendraisiais dirvotyros ir agrochemijos klausimais, apie tų mokslų istoriją rodo svarbią jų vietą tarp agrarinių mokslų.


7 pav. Publikacijų skaičius, 1940-1970 m. paskelbtas Lietuvos mokslininkų Vakarų šalių (a), rusų (b) ir lietuvių (c) kalbomis vienuolikoje dirvotyros ir agrochemijos mokslo sričių: 1 – dirvožemio fizika, 2 – dirvožemio chemija, 3 – dirvožemio biologija, 4 – dirvodara, dirvožemio mineralogija, 5 – dirvožemių klasifikavimas, kartografavimas ir bonitavimas, 6 – dirvožemio melioracija, 7 – dirvožemio erozija, 8 – dirvožemio derlingumas, 9 – dirvožemio ir augalų tręšimas, 10 – dirvožemio tyrimo metodai, 11 – bendrieji dirvotyros ir agrochemijos klausimai, istorija
Tuo laikotarpiu šalies dirvožemininkai ir agrochemikai daugiausiai publikacijų paskelbė lietuvių kalba 574, rusų – 374 ir Vakarų šalių kalbomis – tik 23. Tai rodo jų pastangas vystyti nacionalinį mokslą, atspindi Lietuvos buvimą SSRS sudėtyje ir labai menkus ryšius su kitų šalių mokslininkais. Aktyviausiai su Vakarų šalių partneriais bendradarbiavo Lietuvos mokslų akademijos institutų specialistai, dirbę dirvožemio biologijos srityje: 16 publikacijų anglų, vokiečių kalbomis ir 116 rusų. Be jų Vakarų šalių kalbomis pasiskelbė dirvodaros bei dirvožemio mineralogijos ir dirvožemio bei augalų tręšimo specialistai. Kitų dirvotyros ir agrochemijos sričių mokslininkai Vakaruose nebuvo arba buvo mažai žinomi. Todėl dabar, kada turime galimybes padirbėti Vakarų šalių mokslo ir studijų institucijų laboratorijose, bibliotekose, matome, kad jose informacija apie dirvotyros ir agrochemijos pasiekimus Lietuvoje yra skurdi. Šių mokslų prestižui pasaulyje pakelti reikia kooperuotis su užsienio šalių mokslininkais kuriant tarptautinius projektus ir gautus tyrimų rezultatus kartu skelbti Europoje ir pasaulyje.

Paminėtinos Lietuvos dirvožemininkų draugijos narių parengtos ir išleistos monografijos „Lietuvos dirvožemiai“ (2001) ir „Lietuvos dirvožemių klasifikacija“ (2001). Dirvotyros ir

agrochemijos mokslinės publikacijos skelbiamos Lietuvos mokslų akademijos, aukštųjų mokyklų, mokslo institutų periodiniuose ir specialiuose leidiniuose, agrarinės ir gamtamokslinės krypties žurnaluose.

LITERATŪRA
Bernal J. The social function of science.-London, 1939.

Florini F. P. Oeconomus prudens et legalis.-Nurnberg, 1750.

Harre R. The Scope amd Method of this Study // The Sciences their Origin and Methods.- Glasgow and London, 1967.- 1-12 P.

Condolle A., de. Historie des sciences et des savants depuis deux sciencles.-Geneve-Bale-Lyon, 1873.

Darwin C. Earth worms and vegetable mould.-London, 1881.

Dauparas J. Žemės ūkio švietimas. Studija.-Čikaga, 1966.

Davy H. Elements of agricultural chemistry.-London, 1813.

Demolon A. A. A. propos du centenaire de V. Dokučajev.-C.r. Acad. agr. France.-1946.-Nr. 14.

De’Sigmond A. A. J., Development of Soil Science // Soil Science.-Vol. 40.-June- December, 1935.- 77-86 P.

Dudal R. 90 years of „Podzolic“ soils // Memoriam N. C. Cernescu et M. Popovat.-Buc., 1970.

Ehwald E. Die Forschungen Johan Adam Kulbels uber die Ursachen der Bodenfruchtberkeit u. s. w. // Probl. Actuale biologie sistiinte agricole.-Buc., 1960.

Fallou F. A. Pedologie oder allgemeine und besondere Bodenkunde.-Dresden, 1862.

Feasca M. Die agronomische Bodenuntersuchung und Kartierung auf naturwissenschaftlischer Grundlage.-Berlin, 1879.

Gardner W. H. Historical Highlights in American Soil Physic, 1776 – 1976 // Soil Science Society of America Journal.-Vol. 41, March-April 1977.-N. 2.-P. 221 – 229.

Gleboznawstwo pod red. B. Dobrzanskiego I S. Zawadzkiego.-Warszawa, 1981.- 17 S.

Gorlach E., Mazur T., Moskal S. Chemia rolna w 50-leciu Polskiego towarzystwa gleboznawcziego 1937 – 1987 // Roczniki gleboznawcze.-T. XXIX, Nr. 2.- 1988.- S. 130 – 150.

Hilgard E. W. Soils. Their formation, properties, composition and relation to climat and perant growth in the humid and arid regions.-N. Y.-London, 1906.

Jenny H. E. W. Hilgard and the birth of modern Soil Science.-Pisa: Collona rev. Agrochimica, 1961.

Joffe J. S. Pedology.-N.J., 1936.

Kellog Ch. E. Soil and society. Soils and man // Yearbook of Agriculture.-Washington, 1938.

Kmita J. Kultura i poznanie.-Warszawa, 1985.

Koyre A. Perspectives sur l’histoire des science // Etudes d’histoire de la pensee scientifique.-Paris, 1966.-

354 P.

Krikštopaitis J. A. Mokslo istorija ir mokslo filosofija – sritys, ugdančios intelektinį polilogą // Filosofija, sociologija.-1997.-Nr. 3.- P. 10-11.

Kuhn T. S. The structure of scientific revolutions.-Chicago, 1962.- 172 P.

Kuznicki F., Bialousz S., Skladowski P. Podstawy gleboznawstwa z elementami kartografii iochrony gleb.-Warszawa, 1979.- S. 337.

Liebig J. F. Die chemie in ihrer Anwendung auf Agricultur und Physiologie.- Munich, 1840.

Marbut C. F. Introduction // Joffe J. S. Pedology.-N.J., 1936.

Margulis H. Aux sources de la pedologie (Dokoutchaiev-Sibirzev)-Toulouse, 1954.

Miknevičius B. Dotnuvos bandymų stotis 1911 – 1914 m. // Mūsų ūkis.-1918.- Nr. 10.

Motuzas A. Agronomijos mokslų raida Lietuvoje ir jos kūrėjai.- Kaunas, 1997.- 191 P.

Motuzas A. Dirvožemio ir agrocheminių tyrimų istoriografijos bruožai / Lietuvos dirvožemiai. Monografija // Lietuvos mokslas.-2001.-32 kn. 22-50 p.

Oczapowski M. Zasady agronomii czyli nauki o gruntach przez Michala Oczapowskiego.-Wilno, 1819.- 190 S.

Oczapowski M. Zasady chemii rolniczey przez Michala Oczapowskiego.- Wilno, 1819.- 158 S.

Oczapowski M. O roli, iey uprawie i poliegnowaniu rošlin gospodarrskich.- Wilno, 1825.-150 S.

Orth A. Die geognostisch-agronomische Kartierung.-Berlin, 1875.

Palissy B. Traite des sels divers et de l’agriculture.-Paris, 1563.

Ramann E. Uber Bodenkunde und angewandte Bodenkunde oder Technologie des Bodens.-Berlin, 1905.

Russell J. A history of agricultural science in Great Britain.-London, 1966.- 493 P.

Sarton G. A quide to the History of Science.-Waltham, Mass.-1952.- 302 P.

Schreiner O. Early fertilizer work in the United States // Soil Science/-Vol. 40.-June-Dec., 1935.- 39 – 47 P.

Schumacher W. Die Physik des Bodens.-Berlin, 1864.

Senft F. Der Erdboden nach Entstehung, Eigenschaften und Verhalten zur Pflanzenwelt.-Hannover, 1888.

Simonson R. W. Historical highlights of soil survey and soil classification with emphasis on the United States, 1899-1970.-Wageningen, 1989.

Strzemski M. Historia gleboznawstwa Polskiego od zarania polskiego pismiennictwa rolniczo-gleboznawczego do powstania Drugiej Rzeczypospolitej.- Warszawa, 1980.- 120 S.

Strzemski M. Myšli przewodnie systematiki gleb.-Pulawy, 1971.- 571 S.

Strzemski M. Przyrodniczo-rolnicza bonitacja gruntow ornych.- Oz. I, wydanie II.-Pulawy, 1974.- 752 S.

Šalčius P. Lietuvos žemės ūkio istorija.-V., 1998.- 360 P.

Thaer A. Grundsatze der rationellen Landwirtschaft.-5. Aufl. B., 1853.-Bd. 1 – 4.

Voverienė O. Mokslo politika Suomijoje. Lygios galimybės keičiamos elitiniu mokslu // Mokslo Lietuva.- 1996 Liep. 17.-Nr. 13-14.- 4-5 P.

Yaalon D. H. Forerunners and founders of pedology as a science // Soil Science.- March 1989.- Vol. 147, No. 3.- 225-226 P.

Вильямс В. Р., Савиннов Н. И. Перегнойные вещества и теория питания растений в науке XVI-XIX столетий // В. Р. Вильямс.-Москва, 1953.

Герасимов И. П. Покушение американского ученого на приоритет В. В. Докучаева в создании научного почвоведения // Изв. АН СССР.-Сер.геогр.-1962.- № 1.

Глинка К. Д. Несколько страниц из истории теоретического почвоведения // Почвоведение.-1902.-№ 2.

Докучаев В. В. Картография Русских почв.-СПб., 1879.

Докучаев В. В. Русский чернозем. Отчет Вольному эконом. о-вую- СПб., 1883.

Клемм Ф. Возникновение, основные идеи и характерные черты научной школы А. Тэра // Школы в науке.-Москва, 1977.- С. 448 – 458.

Костычев П.А. Почвы черноземной области России, их происхождение, состав и свойства.-СПб., 1886.

Крупеников И. А. История почвоведения.-М.,1981.- 325 С.

Крупениковы И. А. и Л. А. Василий Васильевич Докучаев.-Москва, 1948.

Микулинский С. Р. Очерки развития историло-научной мысли.-М., 1988.- 384 С.

Пичета В. Аграрная реформа Сигизмунда Августа в Литовско-Русском государстве.-Москва, 1917.- С. 226.

Полынов Б. Б. и др. Василий Васильевич Докучаев.-Москва, 1956.

Сибирцев Н. М. Схематическая почвенная карта Европейской Россиию,-1898.

Сибирцев Н. М. Избр. соч.-Москва, 1953.