Spectrum 2015/1 a z I j o s k u L t u r u t y r I m a I



Yüklə 2,55 Mb.
Pdf görüntüsü
tarix26.08.2018
ölçüsü2,55 Mb.
#64345


34

SPECTRUM 2015/1

A z i j o s   k u l t u r u   t y r i m a i

iNDijos  kiNo  retrospekty-

vA i daugiausia pasaulyje vaidybinių filmų 

pagaminanti kino industrija yra nepapras-

tai daugialypė ir skirtinga (ypač dinamiška 

pastarąjį dešimtmetį). Tiesa yra ir tai, kad 

komercinis Indijos kinas per šimtą savo gy-

vavimo metų iškristalizavo specifinį estetinį 

ir naratyvinį formatą, kuris Vakarų žiūro-

vui, pripratusiam prie žanrinio kino, gali 

pasirodyti keistas, paviršutiniškas ir mono-

toniškas.

Žanrai susiformavo jau pačioje Indijos 

kino pradžioje. Galima teigti, kad Indijos 

kinas prasidėjo nuo mitologinio žanro, ka-

dangi pirmasis ilgo metražo filmas Indijoje 

„Valdovas hariščandra“ („Raja harischan-

dra“), kurį režisavo dadasahebas Phalke 

1913 m., buvo būtent mitologinis, parem-

tas epinės poemos „Mahabharata“ siužetu. 

d. Phalke kino menu susižavėjo pažiūrėjęs 

prancūzų filmą apie Kristaus gyvenimą – tai 

paskatino režisierių ne tik mokytis Vakarų 

kino technikos, bet ir sukurti indiškąjį reli-

ginį/mitologinį atsaką – filmą, kuris turėjo 

Indijos siaubo filmai: 

gotika, demonai ir... erotika

Dr. DeimANtAs vAlANčiūNAs,

s,

filoloGijos fAkUltetAs, 



orieNtAlistikos ceNtrAs  

Iš pirmo žvilgsnio Indijos kinas (populiariai vadinamas Bolivu-

du) – tai jausmingos melodraminės meilės istorijos, trunkan-

čios apie tris valandas, kurių pusę užima dainos ir šokiai; ste-

reotipiniai, lengvai nuspėjami personažai; pernelyg akivaizdi, 

dirbtinė vaidyba. Ar iš tiesų visi indiški filmai yra vienodi? Ar 

egzistuoja Indijoje kino žanrai ir ar indai kuria siaubo filmus? 

Galima numanyti, kad klausiančiojo veide atsiras nuostaba iš-

girdus atsakymą „taip“, tačiau Indijoje kuriami siaubo filmai – 

galbūt kitokie nei jų atitikmenys Vakaruose, bet ne ką mažiau 

įdomūs kaip tyrimo objektai.   


SPECTRUM 2015/1

35

įtakos tautinės savivokos ir nacionalisti-



niams projektams XX a. pradžioje. 

Po „Valdovo hariščandros“ mitologiniai 

filmai buvo gausiai kuriami ir tiražuojami, 

tačiau nemažo populiarumo sulaukė ir va-

dinamieji kaskadinio (angl. stunt) žanro 

filmai, kuriuose buvo gausu akrobatinių 

triukų, spalvingų kostiumų, „Tūkstančio ir 

vienos nakties“ naratyvinių interpretacijų. 

Ketvirtajame dešimtmetyje kinui atradus 

garsą, kaskadinio žanro filmus pakeitė isto-

riniai filmai, o nuo šeštojo dešimtmečio In-

dijoje buvo populiarūs socialinės tematikos 

(angl. socials) filmai, gvildenę aktualias ur-

banizacijos, nedarbo, šeimos ir visuomenės 

problemas. Penktajame ir šeštajame dešim-

tmečiuose Indijos kinas įtvirtino tam tikrus 

estetinius ir kompozicinius principus, kurie 

su lengvomis variacijomis išsilaikė iki pat 

šių dienų. Specifinei indiško filmo esteti-

kai nepaprastai didelę svarbą turėjo faktas, 

kad Indijoje ilgą laiką nebuvo vadinamo-

sios segmentuotos auditorijos – taigi vienas 

filmas turėjo patenkinti pačios įvairiausios 

publikos (skirtingų socialinių sluoksnių, 

amžiaus, lyties atstovų) skonius ir lūkesčius. 

Todėl nenuostabu, kad tame pačiame filme 

yra pertekliškai gausu tiek dramatiškų šei-

myninių konfliktų, tiek romantiškų meilės 

istorijų, komiškų intarpų, herojiškų kauty-

nių – ir, be abejo, dainų ir šokių. dainos ir 

šokiai į indiško filmo estetinį korpusą buvo 

inkorporuotos natūraliai – Indijos kino 

tyrinėtojai seniai yra pastebėję ir išskyrę 

hibridinę indiškojo filmo prigimtį, kuriai 

pamatus padėjo klasikiniai ir tradiciniai 

menai: sanskrito ir folkloriniai teatrai, epi-

nė literatūra. Tačiau didžiausią įtaką padarė 

XIX a. parsių teatras. Parsių (zoroastrų išei-

vių iš Irano) teatras Indijoje buvo savotiš-

ka pramoginė kultūra, pasižymėjusi ypač 

įspūdingomis dekoracijomis ir scenografija, 

melodraminiais pjesių siužetais bei dainų 

ir šokių intarpais – kaip tik šie elementai 

ir migravo į indiško filmo estetinį korpusą, 

paversdami kiną ne vien tik naratyviniu, 

bet ir vizualiu reginiu. Poetika ir šokis filme 

dažnai yra integracinė naratyvo dalis – jais 

filme komunikuojami lyriniai momentai, 

svajonės ir meilės prisipažinimai. Nors to-

kioje estetinėje terpėje, kurioje veikiama 

pagal „vienas filmas daugeliui žiūrovų“ for-

mulę, konvenciniai žanrai ir palikdavo savo 

įspaudus (pvz., detektyviniai, kriminaliniai 

žanrai, net – vesternai), tačiau neturėjo 

tokios aiškios paskirties kaip Vakarų kino 

tradicijoje, kur žanrai vis dėlto yra paremti 

žiūrovų segmentacija, marketingu ir tam ti-

krais naratyviniais/vizualiais lūkesčiais. 

iNDijos siAUBo filmAi – UNi-

kAlUs žANrAs i Kino diskusijos apie 

gana specifinius žanrus, kaip antai „siaubo“, 

„mokslinė fantastika“, „trileris“, yra nulem-

tos tam tikrų estetinių bei naratyvinių stan-

dartų ir gali išprovokuoti atmetimo ar net 

ironiškas reakcijas susidūrus su šiais žanrais 

kitose kinematografinėse kultūrose. Todėl 

norint suprasti Indijos siaubo filmus neiš-

Indijos siaubo filmai: 

gotika, demonai ir... erotika



36

SPECTRUM 2015/1

vengiamai būtina kontekstualizuoti šiuos 

filmus atsižvelgiant į tas jau aptartas spe-

cifines kultūrines tradicijas, kurios nulėmė 

Indijos kino formatą. 

Tam tikros gotikinės temos Indijos kine 

yra aptinkamos jau nuo šeštojo dešimtme-

čio – filmas „Rūmai“ („Mahal“), pastatytas 

1949 m. režisieriaus Kamalio Amrohi, yra 

žymus tokiais gotikinei estetikai būdingais 

kinematografiniais elementais kaip paslap-

tinga atmosfera, apsėsto namo mizanscena, 

pranašystės ir mirusios moters vėlė (nors 

filmo pabaigoje ir išaiškėja, kad jokios vė-

lės iš tiesų nėra ir kad visa tėra įsimylėju-

sios moters maskaradas). Filmas dėl savo 

paslaptingos ir mistinės atmosferos tapo 

labai populiarus ir panašūs motyvai (t. y. 

antgamtiniai ir paslaptingi reiškiniai, ku-

rie filmo pabaigoje yra demaskuojami kaip 

maskaradas – greičiausiai dėl ganėtinai sve-

timos „vaiduoklio“ idėjos Indijos kultūroje, 

kur dominuojanti hinduistinė reinkarnaci-

jos tradicija nulemia ir žiūrovų poziciją po-

mirtinio gyvenimo atžvilgiu) Indijos kine 

aptinkami iki pat aštuntojo dešimtmečio, 

kada ir gimė tikrasis Indijos siaubo kinas. 

Gimė jis emigrantų iš Pakistano šeimoje: 

F. U. Ramsay ir jo septynių sūnų nuosavo-

mis lėšomis įkurtoje studijoje. Ramsay šei-

ma savo karjerą pradėjo nuo detektyvinio 

siužeto filmų, tačiau vienas jų filmas tapo 

lemtingas. Jis taip pat buvo detektyvinio 

žanro, tačiau vienos trumpos scenos metu 

kino salėje žiūrovai apmirdavo: vyksta mu-

ziejaus apiplėšimas, skamba signalizacija, 

atvažiavusi policija žibintuvėliais nušviečia 

laiptus, o jų viršuje – siaubingas monstras, 

kurio nesužeidžia kulkos! Vėliau paaiškėja, 

kad tai tiesiog plėšikas, užsidėjęs monstro 

kaukę ir neperšaunamą liemenę. Tačiau 

šis nedidelis intarpas Indijos kino žiūrovui 

buvo toks naujoviškas, nepatirtas ir užbu-

riantis, kad Ramsay šeima iš karto suprato: 

Indijai reikia siaubo kino. Teisybės dėlei 

reikia paminėti, kad Indijoje gana plačiai 

cirkuliavo vakarietiškoji kino produkcija, 

taip pat ir britiškosios „hammer horror“ 

studijos klasikiniai siaubo filmai – „draku-

la“, „Frankenšteinas“ ir „Mumija“, kuriuos 

su dideliu pasimėgavimu žiūrėjo ir Ramsay 

šeima. Tačiau vakarietiška produkcija veik 

nepasiekė didžiulės dalies kaimo ir mažųjų 

urbanistinių centrų auditorijos, kuriai rei-

kėjo savo, autentiško kino. Ta linkme dirb-

dami broliai Ramsay sukūrė savitą, analogų 

pasaulio kine neturintį žanrą – indiškąjį 

siaubo filmą, indiškąją gotiką. 

Broliai meistriškai filtravo vakarietiškų 

filmų siužetus, perrinkdami ir „pasisko-

lindami“ pačius efektyviausius momentus 

bei personažus ir juos „indianizuodami“ – 

adaptuodami prie kultūrinio ir naratyvinio 

Indijos kino landšafto. Negalėdami (o grei-

čiausiai ir nenorėdami) atsiriboti nuo Indi-

jos kino rinkos ir žiūrovų lūkesčių, broliai 

Ramsay kūrė savitą eklektišką atmosferą: 

siaubo scenas su monstrais ir antgamtinė-

mis būtybėmis derino su romantinėmis 

meilės istorijomis, gotikinę mizansceną, ku-

piną apleistų namų, žaibų plaikstomų naktų 

bei paslaptingų griuvėsių – su dainų ir šokių 

intarpais, o kraupius ir magiškus momen-

tus – su komiškais ir koviniais elementais. 

Ši brolių Ramsay sukurta formulė, kurioje 

gotikinė eklektika perpinta tradicine Indi-

jos kinui būdinga estetika, tapo nepaprastai 

populiari. Jų mažo biudžeto filmai – „Se-

noji šventykla“ („Purana Mandir“), „dyky-

nė“ („Veerana“), „Uždaros durys“ („Bandh 

darwaza“), „Samris“ („Samri“) – su mažai 

žinomais aktoriais ir neretai pasikartojan-

čiais scenografiniais rekvizitais tapo sensa-

cijomis ir užkariavo mažųjų miestelių kino 

ekranus. 

iNDijos  siAUBo  filmAi:  te-

mos, BAimĖs ir fANtAzijos i 

Gana įdomus yra ir teminis Indijos siaubo 

kino aspektas. Indijos mitologijoje gausu 

pačių įvairiausių monstrinių personažų 

(pvz., demonas Ravana iš epo „Ramajana“) 

ir Indijos kinas sukūrė specifinių mito ir 

siaubo filmų, paremtų išskirtinai indiškais 

populiariaisiais naratyvais (pvz., kino isto-

rijomis apie kobras, kurios įgauna mote-

rų pavidalą ir keršija jas nuskriaudusiems 

žmonėms, arba deives, skubančias į pagal-

bą savo garbintojoms, kad apgintų jas nuo 

negandų – kartais ypač grafiškai žiauriomis 

scenomis). Šie naratyvai yra populiarūs ir 

dabar, susilaukia pačių įvairiausių perdirbi-

nių ir interpretacijų. Nepaisant to, aštuntojo 

ir devintojo dešimtmečių Indijos žiūrovą la-

biau domino adaptuoti ir pakeisti vakarie-

tiški demoniškieji personažai ir egzotiški 

Vakarų kultūros atspindžiai, vienas kurių –

nepaprastai stilizuotos, tačiau simboliškai 

turtingos erotinio pobūdžio scenos. Goti-

kinė estetika jau nuo XVIII a. vadovaujasi 

tam tikra transgresine strategija – suteikti 

A z i j o s   k u l t u r u   t y r i m a i




37

SPECTRUM 2015/1

pasimėgavimą skaitytojui (ar žiūrovui) per-

žengiant pačias įvairiausias moralines ribas, 

kurios kūrinio pabaigoje dažniausiai sugrą-

žinamos. Taigi ir brolių Ramsay gotikinė fil-

mų estetika kūrė įdomią ideologinę kinema-

tografinę aplinką – smalsiam žiūrovui siūlė 

Vakarus primenančią egzotinę ir tamsią mi-

zansceną su erotiniais motyvais (pvz., demo-

niškos moterys chudail, viliojančios jaunus 

vyrus ir vėliau išgeriančios jų kraują), tačiau, 

kaip ir konvencinėje gotikoje, atkurdavo 

moralinę pilnatvę sunaikindama blogį – tie-

sa, pritaikydavo šiuos naratyvus prie Indijos 

kultūrinio ir religinio konteksto: kryžius ir 

kitus religinius objektus keisdavo hindų Om 

ženklu ar dievo Šivos tridančiu, kunigus ir 

šventikus – keliaujančiais indų mistikais ir 

pan. Tokio pobūdžio transgresija teikė Indi-

jos žiūrovui iki tol kine nerastų malonumų, 

kartu nenusižengdama nacionalistinėms bei 

moralinėms nuostatoms ir lanksčiai bei sė-

kmingai apeidama griežtą cenzūrą.             

Tačiau Indijos siaubo filmų populiarumą 

aiškinti vien tik egzotikos poreikiu būtų 

pernelyg paprasta. Jei sutiksime su idėja, 

kad siaubo filmai yra būtinas kultūrinis pro-

duktas, reflektuojantis ne tiek individualias, 

kiek nacionalines baimes, fobijas ir nerimą, 

funkcionuojantis kaip savotiška priemonė 

šioms baimėms patirti, išgyventi ir tam ti-

kra prasme nugalėti – neatsitiktinis tampa 

ir laikotarpis, kuriuo Indijos siaubo filmai 

buvo kuriami ir žiūrimi: aštuntojo dešim-

tmečio pabaiga ir devintasis dešimtmetis. 

Indija gyveno politinių suiručių nuotaiko-

mis – masinė urbanizacija ir padidėjęs nusi-

kalstamumas, neišsprendžiami konfliktai su 

Pakistanu dėl Kašmyro, dvidešimt vieną mė-

nesį trukusi nepaprastoji padėtis, ministrės 

pirmininkės Indiros Gandhi nužudymas ir 

su juo susijusios riaušės visoje Indijoje, agre-

sija prieš sikhų bendruomenę ir Auksinės 

šventyklos apgultis – visa ši įtampa turėjo 

rasti tam tikrą emocinę nuotaiką, kurią ir 

kūrė brolių Ramsay iškreipti, neįprasti ir už-

buriantys siaubo siužetai. Jų savita estetika 

dar daug metų įkvėpdavo jaunus režisierius 

dirbti su siaubo temomis, tačiau šie vėlesni 

filmai savo populiarumu ir išmoningumu 

nepralenkė brolių kūrybos.

 Po 1990 m. broliai Ramsay pasitraukė iš 

kino ekranų į televiziją, nutraukdami Indi-

jos siaubo kino erą. Ją dešimtojo dešimtme-

čio pabaigoje vėl atgaivino naujosios kartos 

Bolivudo režisieriai. Tačiau net ir dabar bro-

lių Ramsay filmai išlieka vertinga medžiaga 

tyrinėjant unikalų sociokultūrinį devintojo 

dešimtmečio Indijos gyvenimą – arba tam-



siąją jo pusę. 

Nuotraukose: kadrai iš Indijos siaubo filmų ir plakatų


Yüklə 2,55 Mb.

Dostları ilə paylaş:




Verilənlər bazası müəlliflik hüququ ilə müdafiə olunur ©genderi.org 2022
rəhbərliyinə müraciət

    Ana səhifə