Straipsniai leidiniui "Lietuvos dorvožemiai"



Yüklə 1,26 Mb.
səhifə1/4
tarix15.08.2018
ölçüsü1,26 Mb.
#62576
  1   2   3   4

DIRVOTYROS IR AGROCHEMIJOS LIETUVOJE ISTORIOGRAFINIAI BRUOŽAI
Algirdas Juozas MOTUZAS
Algirdas Motuzas gimė 1943 m. gegužės 8 d. Joniškio rj. Juodžių km. 1960 m. baigė Joniškio I vidurinę mokyklą (dabar „Aušros“ gimnazija), 1965 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar Universiteto) Agronomijos fakultetą. Nuo tada yra šios aukštosios mokyklos dėstytojas, mokslų daktaras (1971), docentas (1984), profesorius (2001), Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas (2007). Trijų dirvotyros vadovėlių ir kelių stambių metodinių piremonių studentams autorius, sudarytojas ir bendraautoris, yra paskelbęs per 140 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių dirvožemio cheminių savybių klausimais (iš jų 75 mokslinius), šešių agronomijos mokslo istorijos monografijų autorius, sudarytojas ir bendraautoris. Jis – Lietuvos dirvožemių klasifikacijos (1999) lietuviškos nomenklatūros sukūrimo iniciatorius ir bendraautoris. Parengė tris mokslų daktarus. V. Vazalinsko premijos laureatas (1998).

Yra Lietuvos dirvožemininkų draugijos prie Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus pirmininkas (nuo 2001), Lietuvos agronomų sąjungos ir mokslo istorikų asociacijos narys, Tarptautinės (IUSS) ir Europos (EUSS) dirvožemininkų sąjungų narys.


Įvadas. Dirvotyra (sin. dirvožemio mokslas) – mokslas apie dirvožemio kilmę, sandarą, savybes, geografinį pasiskirstymą, derlingumą ir jo kitimą dėl ūkininkavimo. Svarbiausios dirvotyros šakos, išplėtotos Lietuvoje – dirvodara, dirvožemio chemija, dirvožemio fizika, dirvožemio morfologija, dirvožemių geografija, kurios pasireiškia žemės ūkio dirvotyros, miško dirvotyros, melioracinės dirvotyros ir ekologinės dirvotyros srityse.

Šalyje su dirvotyra artimai susijęs augalų mitybos mokslas, tradiciškai vadinamas agrochemija, tiriantis cheminių ir biologinių procesų, vykstančių dirvožemyje ir augaluose, reguliavimo būdus, trąšų savybes ir dirvožemio tręšimą, jo cheminę melioraciją, kad gauti didesnį ir geros kokybės augalų derlių, išsaugant nepažeistą gamtinę aplinką.

Šis straipsnis – pirmasis bandymas aptarti dirvotyros istoriją Lietuvoje (jos pasiekimus atskirose mokslo ir studijų institucijose aprašė publikacijos bendraautoriai) istoriografijos požiūriu. Siekiant tokio tikslo, mokslo istorija yra ne galutinis tikslas, o būtinas mokslo istoriografijos (mokslo apie mokslą) etapas.

Pagal S. Mikulinskį (Микулинский, 1988), pirmasis mokslo istoriografijos tikslas – parodyti jo vystymosi dėsningumus, juos įtakojusias sąlygas ir veiksnius. Kitais žodžiais, svarbu aprašyti ne tik kas moksle buvo pasiekta, bet ir išaiškinti tų pasiekimų priežastis. Antra, reikia atskleisti mokslo atsiradimo ir vystymosi socialines šaknis: mokslo ir jo šakų plėtotę nagrinėti visuomenės vystymosi kontekste. Todėl mokslo istoriografijai būtina socialinių tyrimų dvasia. Trečia, atskirų mokslo šakų istoriografiniai tyrimai turi tarnauti bendrąjai mokslo istoriografijai: mokslo įdėjų, sąlygojusių visuomenės civilizaciją ir kultūrą, atskleidimui. Pastarąją istoriografijos užduotį ypač akcentuoja lenkų filosofas J. Kmita (1985).

Mokslo istorikai paliko nemažai veikalų, skirtų fizikos, chemijos, geologijos, biologijos ir kitų mokslo šakų analizei įvairiais laikotarpiais pasaulio mastu, atskirose šalyse ir universitetuose. Tačiau mokslo istoriografijos darbų yra labai nedaug. Tos srities literatūroje fundamentinius darbus apie mokslo ištakas, jo logines, socialines, etines problemas paliko A. de Kondolis (A. de Candolle, 1873), D. Sartonas (J. Sarton, 1952), D. Bernalas (J. Bernal, 1939), A. Kojre (A. Koyre, 1966). Juos vainikuoja T. Kuno (T. S. Kuhn) veikalas „Mokslinių revoliucijų struktūra“ (1962). Knygoje atskleidžiamas mokymas apie natūralius evoliucinius mokslo istorijos laikotarpius, pasibaigiančius naujos „paradigmos“ – naujos pažiūros moksle susidarymu.

Lietuvoje mokslo istoriografija, galima sakyti, žengia pirmuosius žingsnius. Jos vystymąsi skatina J.A. Krikštopaičio, O. Voverienės ir kitų mokslininkų darbai. J. A. Krikštopaitis (1997), apibendrindamas dabartinę mokslinio pažinimo situaciją šalies aukštosiose mokyklose nurodo: „mokslo istorija ir mokslo filosofija, įprasminadamos pasaulio pažinimą kultūroje ir civilizacijos teoriniame kontekste, tampa humanitarinių mokslų pagrindu, be kurio negali apsieiti universitetinė edukacijos programa, orientuojama į mūsų eros trečiąjį tūkstantmetį“ (p. 11). O. Voverienė (1996), diskutuodama apie mokslo politiką Lietuvoje, svarbiausia mokslo vystymosi problema nurodo „visuomeninių, privačių ir individualių žmonių interesų suderinimą demokratiškaiusiu ir objektyviausiu būdu“, kad objektyviausiai būtų paskirtyti mokslui skirti visuomeniniai resursai.

Tie apibendrinimai liečia ir žemės ūkio mokslus. Tačiau gilesnei jų analizei reikalingi atskirų mokslo sričių istoriografiniai tyrimai. Šiame straipsnyje siekta parodyti dirvotyros mokslo (paliečiant ir agrochemiją, nes šie mokslai yra natūraliai susiję) vystymosi dėsningumus ir pasiekimus Lietuvoje, juos įtakojusias visuomenės vystymosi sąlygas ir veiksnius, atskleisti jo vietą pasaulinėje šio mokslo istorijoje, nubrėžti tolesnio vystymosi gaires trečiajame tūkstantmetyje. Tai gali padaryti dirvotyros ir agrochemijos mokslų specialistai, atliekantys mokslinius tyrimus, besidomintys pasaulinio mokslo lygiu, lygiateisiškai bendraujantys su užsienio kolegomis, ugdantys mokslininkų pamainą ir skatinantys aukštųjų studijų atsinaujinimą.

Dirvotyros mokslo vystymasis pasaulyje ir Lietuvoje. Ieškodami arsakymų į aukščiau iškeltus klausimus pirmiausia aptarsime bendriausius mokslo ir dirvotyros vystymosi dėsningumus pasaulyje.

R. Harės (R. Harres) parengtame veikale „Mokslai, jų savitumas ir metodai“ (1967), kuriame siekiama parodyti mokslų vystymosi eiliškumą, išskiriami keturi ilgi mokslo vystymosi pasaulyje periodai: vadinamasis Graikijos, mokslinės revoliucijos XIV-XVIII a., mokslas XIX ir mokslas XX amžiuose. Šiuose bendriausiuose mokslo vystymosi rėmuose įsikomponuoja keturi dirvotyros raidos pasaulyje periodai, kuriuos prieš 75 metus apibrėžė žymus vengrų dirvožemininkas A. De’Zigmondas (Alexius A. J. De’Sigmond, 1935): 1 – žinios apie žemę senovės filosofų darbuose, 2 – žinios apie žemę praktinės agronomijos reikmėms, 3 – pedologija, kaip geologijos mokslo šaka ir 4 – dirvotyra, kaip savistovus mokslas. Kai kurių šalių dirvotyros istorijose šie keturi periodai skirstomi į smulkesnius tarpsnius. Esant reikalui, juos aptarsime tolesniame dėstyme.

Pagal A. Zigmondą, pirmajame periode samprotavimus apie žemę, kaip vieną gamtos elementą, suformulavo Graikijos filosofai Empedoklis (Empedoclēs, 440 p.m.e.), Aristotelis (Aristotlēs, 384-322 p.m.e.) ir Teofrastas (Theophrastos, 373-228 p.m.e.). Beto jie rašė, kad žemėje yra riebalingos medžiagos, lotynų kalba vadintos „oleum unctuosum“, XVIII a. pabaigoje gavusios „humuso“ pavadinimą. Autorius neapdairiai Graikijos filosofams priskiria romėnų poeto Vergilijaus (Vergilius, 70-19 p.m.e.) mintis apie žemės spalvas veikale „Georgics“ ir jo kraštiečio Kolumelos (Columella, I m.e.a.) žemės skirstymą pagal išvaizdą. Lenkijos dirvožemininkas M. Strzemskis (Strzemski M.,1971) tą laikotarpį priskiria Graikijai ir Romai, o Rusijos dirvotyros mokslo istorikas I. Krupenikovas (Крупеников, 1981) jį dalija tuo požiūriu dvi dalis.

A. De’Zigmondo išskirtas antrasis dirvotyros vystymosi periodas, kada buvo kaupiamos žinios apie žemę praktinės agronomijos reikmėms, apima feodalizmo laikotarpį ir Švietimo epochą, pasižymėjusią literatūros ir mokslo suklestėjimu Europoje. Laikotarpio pradžioje žemdirbystės lygis buvo labai žemas. Tai vertė žmones domėtis augalų augimo sąlygomis. Dirvotyros istorijoje jis išskiriamas kaip pažiūrų į žemę, dalyvaujančią aprūpinant augalus maisto medžiagomis, pradžia. Mokslo istorikai iš svarbesnių to meto darbų pažymi prancūzo B. Palisi (Palissy B., 1510 – 1589) paskelbtą žemės derlingumo savybės aiškinimą druskų buvimu: ilgai netręšiant lauko, javai panaudoja visas druskas ir todėl toliau nebedera. Kad vėl žemėje atsirastų druskų, sliūloma ją tręšti arba palikti nenaudojamą (1563). A. De’Zigmondas tą tarpsnį nenagrinėja ir dirvotyros vystymosi aptarimą pradeda Švietimo epochos Europoje atstovo, Upsalos žemės ūkio akademijos (Švedija) mokslininko I. Valerijaus (Wallerius I. G., 1709 – 1785) veikalu „Chemijos pagrindai žemdirbystėje“ („Agriculturae fundamenta chimica“, 1761), skirtu augalų mitybos humusu, susidariusiu dėl augalinių liekanų skaidymosi, aiškinimu, remiantis augalų ir žemės cheminių analizių duomenimis. Tas darbas priskiriamas eksperimentinių stebėjimų žemdirbystėje pradžiai, nes jame bandoma žemes klasifikuoti petrografiniu ir granuliometriniu požiūriu, atskirti humifikacijos ir durpėdaros procesus, nurodyti molio teigiamą įtaką humuso fiksavimui žemėje, pabrėžti jos tyrimų reikalingumą. I. Valerijaus darbų tęsėju A. De’Zigmondas nurodo chemiką ir mineralogą T. Bergmaną (Bergman T. O., 1735 – 1784), nustačiusį tokį apytikrį molio, smėlio, „kalkių“ ir organinės medžiagos („soapstone“) santikį žemėje: 4 : 3 : 2 : 1, gi I. Krupenikovas šio darbo visai nemini. Jis , remdamasis vokiečių dirvožemininku E. Evaldu (E. Ehwald, 1960), iškelia J. Kiulbelio disertacijos „Cause de la fertilite des terres“ (1741) reikšmę aiškinimui apie augalų mitybą „tirpiomis organinėmis sultimis“ („suc nourricier“). I. Krupenikovo knygoje čia pat nurodoma į F. Florinio (1750) išplėtotą mokymą apie žemės skersinį pjūvį, primenantį „Virgilijaus duobę“, kuriame išskiriami A, B, C, D, E, F sluoksniai, dirvožemio profilio genetinių horizontų prototipai. A. De’Zigmondas šį dirvotyros laikotarpį pagrįstai užbaigia Berlyno universiteto profesoriaus A. Tėro (Thaer A. D., 1752 – 1828), jo pasekėjų Vokietijos chemiko K. Šprengelio (Sprengel C., 1787 – 1859), Anglijos chemiko ir fiziko H. Deivio (Davy H., 1778 – 1829), Olandijos chemiko G. Mulderio (Mulder G. J., 1802 – 1880), Šveicarijos fiziologo T. Sosiurio (Saussure Th., 1767 – 1845) ir žinoma garsiojo vokiečio J. Lybigo (Liebig J., 1803 – 1873) darbais, apvainikavusiais mokslą apie augalų mitybą.

Dirvotyros istorikai, veikiami T. Kuno mokymo apie natūralius evoliucinius mokslo istorijos laikotarpius, pasibaigiančius naujos „paradigmos“ – naujos pažiūros moksle susidarymu, dirvožemininkus bando skirstyti į dvi grupes : sukūrusius savarankiškas mokyklas ir nesukūrusius. Specialiuose mokslo istoriografijos darbuose, skirtuose mokslinės mokyklos problemai mokslotyroje nagrinėti, K. Folkeris (Folker K., 1977) A. Tjerą, pirmuoju įvardinusį dirvožemį [der Boden], paskelbusį hipotezę apie augalų mitybą humusu ir racionalų ūkininkavimą (1853) priskiria savarankiškai mokyklai, nes ji: a) rėmėsi vieninga moksline samprata, pateikta mokymu apie racionalų žemės ūkį, b) dėka mokyklos autoriaus organizacinių sugebėjimų ši samprata buvo populiarinama to laikmečio komunikacijos priemonėmis, c) mokymo tikslams Celėje 1802 m. buvo įkurta žemės ūkio mokykla, o 1806 m. Miogline – žemės ūkio akademija, kur studijos, pagrįstos gamtos mokslų disciplinomis, davė pradžią savarankiškam agronomijos mokslui, d) jos pavyzdžiu Vokietijoje buvo įkurtos kitos žemės ūkio aukštosios mokyklos, mokyklos vadovas leido žemės ūkio žurnalus, turėjusius įtakos agronomijos mokslo vystymuisi kitose šalyse. A. Tėro mokyklą pripažino M. Strzemskis (1971) ir kiti Europos dirvožemininkai.

Iš naujausių dirvotyros istorijos publikacijų D. Džalonas (Yaalon D. H., 1989) J. Lybigo darbus (1840), skirtus mineraliniam augalų maitinimui ir jo „minimumo“ bei „visiško grąžinimo“ dësniams, vertina kaip atitinkančius T. Kuno „paradigmos“ reikalavimus. Nors apie atskirą jo mokyklą nekalbama, tačiau jam pripažįstamas žemės ūkio chemijos (agrochemijos) pradininko vaidmuo, darbai vadinami genialiais, davusiais mineralinių trąšų gamybos idėją, turėjusiais didelės įtakos augalų fiziologijos ir žemės ūkio mokslams JAV (Schreiner O., 1935), Anglijoje (Russel J., 1966) ir kitose šalyse. Anglijoje J. Lybigo idėjų pirmtaku buvo H. Deivis (Davy H., 1813). Dirvotyros mokslo pasiekimus Europoje ir jų įtaką šio mokslo plėtotei JAV pripažįsta V. Gardneris (Gardner W. H., 1977). Rašydamas apie dirvožemio fizikos istoriją jis nurodo S. Džonsono (Johnson S. W., 1830 -1909) darbus XIX a. pabaigoje ir 1875 m. Konektikute jo įsteigtą pirmąją JAV žemės ūkio bandymų stotį.

Lietuvoje žinių apie žemę atsiradimas neatsiejamas nuo bendrosios žemdirbystės istorijos. Rašytiniai jų šaltiniai susiję su valakų žemėtvarka (valakų reforma), atėjusia iš Vakarų į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Jai juridinį pagrindą sudarė 1557 m. Žygimanto Augusto išleistas specialus įstatymas. Jo poįstatyminiuose nuostatuose ir instrukcijose mokesčiai ir natūralios prievolës grašiais už vieną valaką buvo suskirstytos pagal žemės rūšį: gera žemė – 106, vidutinio gerumo – 97, bloga – 83, labai bloga, pelkėta, smėlis – 66 (Пичета В., 1917). Čia galima įžvelgti taikomųjų žinių apie žemę pradmenis žemės ūkio mokslo ištakose Lietuvoje (1 pav.). Kas ir kaip paruošė tokį žemės skirstymą žinių nerasta. Tokia pati nežinia gaubia ir žemių rūšiavimą Lenkijoje, kur už vieną valaką geros žemės reikėjo mokėti 50 lietuviškų grašių, vidutinio gerumo – 45, blogos – 31, labai blogos – 14 (Kuznicki F., Bialousz S., Sklodowski P., 1979).

Nuo Liublino unijos (1569) iki XIX a. pradžios Lietuva gyveno karų ir marų metus. Šalies žemės ūkio istorijoje tas laikotarpis apibūdinamas kaip išskirtinis sunkmetis (P. Šalčius, 1998). Po 1795 m. padalinimo etnografinė Lietuva buvo suskaldyta į dvi dalis. Dešinysis Nemuno krantas, kuriame buvo didesnė jos dalis, atiteko Rusijos imperijai, o kairysis – Prūsijai, vėliau priskirtas Varšuvos hercogystei, dar vėliau – Lenkų karalystei, valdomai Rusijos caro, įeinančiai į Rusijos suvereniteto ribas, tačiau su atskiru teisiniu režimu. Didžiąją šalies dalį įtakojo Rusijos agrarinė politika, o mažąją – Lenkija. Toks padalinimas buvo nenatūralus tiek ekonominiu, tiek kultūriniu požiūriu. Lietuva smarkiai nukentėjo 1794 m. sukilimo metu, ją nualino 1807 m. nederlius, Napoleono karas su Rusija. Tokia istorinė praeitis trukdė plėtoti žemės ūkį, tuo labiau jo mokslą. Tačiau svarbiausia atsilikimo priežastimi istorikai laiko baudžiavinius santykius, valstiečių pavergimą ir užgujimą. Gana platų to laiko žemdirbystės Kauno apskrityje aprašymą Vilniaus universiteto iniciatyva paskelbė S. Lavrynovičius. Jis atspausdintas ir P. Šalčiaus veikale (1998, p. 76 – 80).

Tačiau naujų ekonominių santykių idėjos, pasklidusios Europoje „angliškojo“ kapitalizmo žemės ūkyje pavyzdžiu, pasiekė ir Lietuvą. Gera dirva joms prigyti buvo gamtos mokslai, išvystyti 1579 m. įkurtame Vilniaus universitete. Tos idėjos reiškėsi mokslinės ekonominės teorijos fiziokratine ideologija, skelbusia laisvus santykius su valstiečiais. Jos pradininkas buvo prancûzas F. Kenė (Fransua Quesnay, 1694-1774). Jis ir jo pasekėjai visuomeninės santvarkos idealu laikė žemdirbių visuomenę. Nesiverčiantieji žemės ūkiu buvo laikomi bevaise klase. Fiziokratai tautos turtu laikë ne pinigus, o žemės ūkio produktus, kurie maitina tëvynainius ir svetimtaučius. Fiziokratizmo idėjos paskatino įtraukti į Vilniaus universiteto, vadinto Vyriausiąja mokykla, programą mokslus, kurie padėtų spręsti socialines – ekonomines problemas. Tokia tapo prigimtinės teisės disciplina, kurios pirmuoju profesoriumi 1781 m. tapo Jeronimas Stroinovskis (1752-1815). Panašūs kursai jau anksčiau buvo dėstomi kituose Universitetuose – moralinė filosofija, jungusi visus socialinius mokslus, – Anglijos universitetuose ir 1755 m. įkurtame Maskvos universitete. Tačiau Lietuvos vyriausiojoje mokykloje dėstyta prigimtinė teisė, kurios turinį sudarė fiziokratizmas, buvo išimtinis reiškinys Europos aukštosiose mokyklose, sudaręs palankias sąlygas politinės ekonomijos formavimuisi į atskirą akademinę discipliną.

Prof. J. Stroinovskis, 1779-1806 m. vadovavęs Vilniaus universitetui, 1785 m. išleido knygą "Prigimtinės, politinės teisės, politinės ekonomijos ir tarptautinës teisės mokslas". Ši knyga susilaukė net penkių leidimų. Jos autorius ekonominiu visuomenės pagrindu laikė klestintį žemės ūkį. Jis pasisakė prieš baudžiavinę valstiečių priklausomybę pabrėždamas, kad visi žmonës turi lygias teises į asmeninę ir privatinę nuosavybę. Reikalaudamas laisvės baudžiauninkams, jis skatino gerinti žemės ūkio gamybą, propagavo visuotinį švietimą, siūlë apmokestinti žemės savininkus. Žemės nuosavybės pagrindu autorius laikė investicijas į niekam dar nepriklausančią žemę. Pirmąjį savininką pakeičia tas, kuris grąžina jam įdėtus investavimus. Tačiau apie valstiečių atleidimą nuo baudžiavos su žeme nebuvo kalbama. Naujų idėjų paveikti labiau apsišvietę Lietuvos žemvaldžiai ėmėsi nenašų lažą pakeisti činču arba nuomos santykiais. Dvarininkas I. Karpis Žeimelio dvaruose atleido nuo baudžiavos apie 7 tūkstančius valstiečių.



Taip fiziokratizmo teorija ir prigimtinės teisės kursas šalia gamtos mokslų plėtotės tapo dar vienu iš tvirtų ramsčių atsirasti Lietuvoje žemės ūkio mokslui su taikomųjų žinių apie žemę pradmenimis (1 pav.). Tai atsitiko 1803 m., kameralinių mokslų prie Vakarų Europos universitetų gyvavimo metu (Dauparas J., 1966), Vilniaus universiteto Fizikos – matematikos fakultete įkūrus Žemės ūkio katedrą. Formaliai tai buvo pirmoji tokios paskirties katedra Europoje, tačiau veikti ji pradėjo tik 1819 m., kai Vakarų Europoje kūrėsi savarankiškos aukštosios mokyklos – Žemės ūkio akademijos. Taigi, 1999 m. žemės ūkio mokslui Lietuvoje sukako 180 metų.



Taikomųjų žinių apie žemę pradmenys ž. ū. mokslo ištakose




Ryšiai su kitais mokslais




Orientuotas universitetinis mokymas apie žemę ž. ū. studijose










Bendrosios žinios apie

žemę


Papildomos žinios žemei rūšiuoti

Žemės klasifikavimo

ir rūšiavimo paskaitos



Bendrųjų žinių apie žemę paskaitos

Trąšų ir

tręšimo paskaitos








Agrogeologija










Menkai koordinuoti pavieniai dirvožemio tyrimai ir augalų tręšimo bandymai

Dirvotyra ir agrochemija Europoje









Taikomasis dirvožemio mokslas ir agronominė chemija šių mokslų institucionalizacijos pradžioje










Savarankiškos katedros aukštosiose mokyklose




Bandymų stotys






Išvystyta fundamentinė ir taikomoji dirvotyra bei agrochemija










Savarankiškos katedros aukštosiose mokyklose




Mokslo institutai ir jų padaliniai


Yüklə 1,26 Mb.

Dostları ilə paylaş:
  1   2   3   4




Verilənlər bazası müəlliflik hüququ ilə müdafiə olunur ©genderi.org 2024
rəhbərliyinə müraciət

    Ana səhifə