Straipsniai leidiniui "Lietuvos dorvožemiai"

1 pav. Dirvotyros mokslo vystymosi Lietuvoje schema
Prie katedros mokslo ir praktikų reikmėms buvo įsteigtas Praktinio žemės ūkio (Agronomijos) institutas bei žemės ūkio mokykla. Todėl Vilniaus universiteto Žemės ūkio katedros struktūra buvo progresyvi, artima aukštojo žemės ūkio mokslo institucijoms Vakarų Europoje. Jos veikla yra plačiai aprašyta (Motuzas A., 1997). Katedroje daugiausia nuveikė jos vadovas, Universiteto auklėtinis filosofijos mokslų daktaras prof. Mykolas Očapovskis (Michal Oczapowski, 1788 – 1854), savo darbais prisidėjęs prie dirvotyros ir agrochemijos mokslų plėtotės Lietuvoje ir Lenkijoje.

Mykolas Očapovskis (1788 - 1854)

Pirmiausia verta pabrėžti, kad M. Očapovskio gamtamokslinės idėjos formavosi tiesioginėje A. Tėro mokyklos įtakoje, nes jis metus laiko stažavosi Mioglino aukštojoje žemės ūkio mokykloje Vokietijoje ir laikė save jos vadovo mokiniu. Dirvotyros mokslo Lenkijoje žinovas M. Strzemskis (Strzemski M., 1980) pirmuosius M. Očapovskio veikalus lenkų kalba „Agronomijos, arba mokslo apie gruntą (dirvožemį – A. M.) pagrindai“ (1819), „Žemės ūkio chemijos pagrindai“ (1819), „Apie žemę, jos dirbimą ir žemės ūkio augalų priežiūrą“ (1825) pirmiausia vertina didaktikos požiūriu, kaip buvusias naudingas ir labai populiarias studijų priemones. Jų autoriaus mokslines pažiūras laikė giliai „aplinkotyrinėmis“, o patį profesorių – nepalenkiamu empyriku, nes M. Očapovskis buvo nusistatęs prieš gamtoje praktiškai „neužčiuopiamą“ J. Lybigo mineralinės augalų mitybos teoriją. Todël M. Očapovskiui gruntas buvo gamtos sudedamoji dalis, o J. Lybigui – substratas.

Kitame darbe (1974) M. Strzemskis pabrėžia, kad M. Očapovskis pirmąjį gruntų klasifikacijos variantą sukūrė remdamasis „rytinių žemių“ (Lietuvos) pažinimu, tačiau ji buvo populiari visoje Lenkijos karalystėje. Jis nepadalino gruntų pagal gamtinius požymius ir bonitavimo savybes, o remdamasis A. Tėro pavyzdžiu juos suskirstė vieningoje sistemoje. To skirstymo teorinius pagrindus sudarė trys dalys: mokymas apie gruntą sudarančius cheminius elementus (kvarcas, kaolinas, kalcis, magnis ir geležis), apie grunto sudedamąsias dalis (molis, smėlis ir mergelis) ir apie gruntų klasifikaciją. Pažymėtina tai, kad M. Očapovskis durpes atskyrė nuo humuso (tuo metu tai buvo nauja pažiūra apie dirvožemio organinę medžiagą) ir pastarąjį aptarė atskirai, kaip ypatingą grunto sudedamąją dalį. Rašydamas apie grunto susidarymą M. Očapovskis išskyrė tris tą procesą lemiančius veiksnius: klimatą (šalia paminima ir augalija), vietovę (reljefas, šlaitų ekspozicija) ir grunto gilumą (jį nusakė humusinio horizonto bei derlingojo sluoksnio storiu ir dirvodarinės uolienos vielalytiškumu arba įvairialytiškumu).

Pirmajame gruntų klasifikacijos variante M. Očapovskis pradžioje juos suskirstė į 6 „rūšis“ (grupes): molingus, rendzininius, smėlingas rendzinas arba rendziniškus smėlius, smėlingus, juodžemius bei kalkingus arba mergelingus. M. Strzemskis pabrėžia, kad terminai „rendzina“ ir „juodžemis“ nieko bendro su nūdiene jų prasme neturi: pirmasis buvo naudojamas skirtingiems priemoliams o antrasis – dideliam grunto humusingumui nusakyti. Toliau pirmosios keturios grunto rūšys buvo dalinamos į 14 „klasių“ (vienetų), o juodžemiai – į 4 „klases“ bonitavimo požiūriu pagal tinkamumą augalams auginti. Kalkingi arba mergelingi gruntai į klases nebuvo dalinami. Todėl kartais mokslinio M. Očapovskio palikimo apžvalgininkai mini ne 6, bet 5 grunto „rūšis“. Antrąjį, labiau susistemintą, gruntų klasifikacijos variantą M. Očapovskis parengė jau dirbdamas Lenkijoje (M. Strzemskis, 1971). Nors ši gruntų klasifikacija vertinama, kaip „labai realistiška dėl didelio teorijos ir praktikos ryšio“, tačiau žemės ūkio reikmėms ji nebuvo naudojama. Kartais ji pasitarnaudavo perkant arba parduodant žemę. Todėl M. Strzemskis (1980) linkęs M. Očapovskio mokslinį palikimą Lenkijai vertinti platesne prasme, kaip vieno iš agronomijos mokslų pradininkų, B. Dobrzanskis ir S. Zavadskis (Dobrzanski B., Zawadzki S., 1981) jį pripažįsta pirmojo dirvotyros vadovėlio, o E. Gorlachas, T. Mazuras ir S. Moskalis (Gorlach E., Mazur T., Moskal S., 1988) – pirmojo žemės ūkio chemijos (agrochemijos) vadovėlio autoriumi (2 pav.).

Agrochemijos vadovėlyje naudojantis gausia to meto moksline literatūra buvo išdėstytos agronomijos, agrobiologijos, augalų fiziologijos žinios. Gaila, bet spaudoje nepavyko rasti platesnių ir gilesnių šio leidinio komentarų.

Tuo metu Vilniaus universitete buvo laikomasi unijiniu pažiūrų. Jame oficialiosios kalbos buvo lenkų ir lotynų, net nebuvo Lietuvos istorijos katedros, tik buvo skaitomas krašto istorijos kursas. Todėl Universitetas ir jo profesoriai neišleido nei vienos lietuviškos knygelės, nes lietuvių kalba laikyta tik liaudies, ne šalies kalba. Vienok M. Očapovskio parengta ir 1822 m.

2 pav. M. Očapovskio išleisto pirmojo Lietuvoje agrochemijos vadovėlio „Žemės ūkio chemijos pagrindai“ viršelio faksimilė
patvirtinta pirmoji žemės ūkio studijų programa (3 pav.), skaitytos bendrųjų žinių apie žemę, žemių klasifikavimo ir rūšiavimo, trąšų ir tręšimo paskaitos davė orientuoto universitetinio žemės ūkio švietimo pradžią etninėje Lietuvoje. Iki Universiteto uždarymo 1832 m. nesuspėta pradėti mokslinių tyrimų Agronomijos institute, todėl Žemės ūkio katedra neišaugo į savarankišką mokyklą, tačiau joje gavo išsilavinimą dalis žymių lietuvių tautinio sąjūdžio švietėjų, nemažai nuveikusių ir žemės ūkio labui.

Tuometiniai pasiekimai žemės cheminių savybių tyrimuose buvo labai svarbūs, tačiau jie nepraplėtė „žemės“ sąvokos už ariamojo sluoksnio ribų iki „dirvožemio“ supratimo. Todėl ir M. Očapovskis jį vadino „gruntu“.

Nuo XIX a. vidurio pasaulyje gamtos mokslai, jų įtakoje ir žemės ūkio mokslas, vystėsi labai sparčiai. To metu Vakarų Europoje klestėjo trečiasis to mokslo vystymosi tarpsnis (Dauparas J., 1966): aukštasis žemės ūkio mokslas vystėsi prie universitetų, žemės ūkio akademijas pertvarkant į universitetų žemės ūkio institutus, savarankiškus žemės ūkio mokslo ir studijų vienetus. Tokie institutai buvo įsteigti prie Vokietijos universitetų: Halės (1862), Leipcigo (1868), Heseno (1871), Getingeno (1872), Karaliaučiaus (1872), Kylio (1876), Breslau (1881), Miuncheno (1874). Buvusios Hohenheimo, Popelsdorfo ir Veihenstefano žemės ūkio akademijos persitvarkė į savarankiškas universitetines mokyklas. Panašiai žemės ūkio institutai kūrėsi ir kituose kraštuose prie šių universitetų: Kopenhagos (Danija) 1856 m., Ciuricho (Šveicarija) 1871 m., Versalio (Prancūzija) 1848 m. Dar kitur buvo įkurtos savarankiškos aukštosios žemės ūkio mokyklos: Vienoje (Austrija) 1872 m., Maskvoje (Rusija) – Petrovsko-Razumoskaja žemės ūkio akademija 1865 m.

3 pav. Profesoriaus M. Očapovskio parengtos žemės ūkio kurso su žiniomis apie dirvožemį (gruntą) programos (1822) faksimilė(LVIA. F. 721. Ap. 1. B. 1089. L.38)
Pagelbėti mokymui apie žemę atėjo geologija, tuo metu jau padalinta į mineralogiją ir petrografiją. Pagal A. De’Zigmondą, šeštajame XIX a. dešimtmetyje pasaulyje prasidėjo trečiasis dirvotyros vystymosi etapas, kurį jis pavadino „pedologija, kaip geologijos mokslo šaka“. Jo pradininku laikomas vokiečių geologas F. Falu (Fallou F. A., 1795 – 1877), kuris pirmasis paminėjo dirvožemį kaip natūralų gamtos kūną, vertą atskiro studijavimo (1862). F. Falu įrodinėjo, kad dirvožemis neturi nieko bendro nei su augalais, nei su jokia organine medžiaga, jis gali būti prilyginamas tik neorganinei medžiagai, o ypač mineralams. Vienok, šis mokslininkas nurodė tris esmines dirvožemio savybes, skiriančias jį nuo po juo esančios uolienos: įvairumą dėl nevienodo vietovės aukščio, plonesnį negu uolienos sluoksnį ir minkštumą, purumą bei laidumą. Tačiau dirvožemis, jo supratimu, yra negyvas geognozijos mokslo objektas, o augalai ir gyvūnai jame gyvena autonomiškai. Vokietijoje F. Falu pasekėju buvo V. Detmeris (W. Detmer), Austrijoje – J. Lorencas (J. Lorenz), Prancūzijoje – St. Menje (St. Meunier), Lenkijoje – V. Jastrebovskis (W. Jastrebowski), Rusijai priklausiusio Dorpato (Tartu) universitete – žymus kristalografas ir mineralogas I. Lembergas (I. Lemberg), skelbęs, kad dirvožemio tyrimas yra cheminės geologijos dalis. Buvo sukurtos agrogeologinės dirvožemių klasifikacijos. I. Krupenikovas (1981) nurodo, kad F. Falu ir A. Majeris (A. Meyer) juo skirstė į dvi klases – pirminius ir sąnašinius. Nūdieniu požiūriu, pirminiams priskirti dirvožemiai, susidarę kietų įvairios kilmės uolienų dūle, o antriniams – susidarę puriose uolienose. Pirminiai dirvožemiai skirstyti pagal uolienų kilmę, o antrinių skirstymui taikyta A. Tėro klasifikacija. Čia tinka priminti, kad M. Očapovskis, atvažiavęs į Lenkiją po Vilniaus universiteto uždarymo, 1835-1853 m. buvo Marymonto agronomijos instituto direktoriumi ir toliau tobulino tos šalies dirvožemių klasifikaciją.

Agrogeologinių darbų analizė rodo ryškų to mokymo įdėjų vystymąsį, atvedusį į aukštesnę pakopą, kai M. Feska (Fesca M., 1879) pripažino, kad geologinių duomenų dirvožemių klasifikavimui ir kartografavimui nepakanka. Autorius šią išvadą daro tarsi apibendrindamas savo paties (1885-1887), tėvynainio A. Orto (Orth A., 1875) ir jų pirmtakų paskelbtus agrogeologinius žemėlapius. Tokiu būdu agrogeologiniai tyrimai davė dirvožemių kartografavimo pradžią.

A. De’Zigmondas (1935), tuos tyrimus JAV apibūdinęs kaip ieškojimą praktinės naudos agronomijai, iškelia tuo laiku prasidėjusį agronominės chemijos „aukso amžių“, kada suprasta, kad dirvožemio, augalų ir trąšų cheminės analizės gali duoti atsakymus į tręšimo ir trąšų gamybos klausimus. Vokietijoje H. Helrygelis (H. Hellriegel), H. Vagneris (H. Wagner), vėliau 1876-1880 m. profesoriavęs Karaliaučiaus universitete, ir kt. pradėjo daugiamečius augalų tręšimo bandymus, Lenkijoje, Pulavuose, T. Cichockis (T. Cichocki) suorganizavo žemės ūkio chemizavimo tyrimų stotį (Strzemski M., 1988), pagal D. Raselą (1966), Anglijoje tuo laiku išgarsėjo Rotamstedo bandymų stotis, kurioje augalų tręšimą tyrinėjo J. H. Gilbertas (J. H. Gilbert, 1817-1901), 1879 m. E. Morou (E. Morrow) įsteigė Ilinojaus bandymų stotį, kuri pirmoji JAV pradėjo tręšimo tyrimus, paskatinusius trąšų gamyba šalyje (Schreiner O., 1935).

Su agrogeologijos laikmečiu siejasi dirvožemio biologijos atsiradimas, kuriam pradžią davė gamtininkai anglas Č. Darvinas (C. Darwin., 1809-1882) ir vokietis F. Zenftas (Senft F., 1810-1893). Pirmasis paskelbė hipotezę apie sliekų reikšmę dirvodaroje (1881), o antrasis išaiškino gyvųjų organizmų ir ypač augalų įtaką dirvožemio vystymuisi bei jo derlingumui (1888). Vėliau R. Viljamsas (Вильямс, 1953), aiškindamas pirminį dirvodaros procesą rėmėsi F. Zenfto tyrimais. Tuo metu dirvožemio biologijai daug nusipelnė rusų mikrobiologas S. Vinogradskis (1856-1953), 1893 m. iš dirvožemio išskyręs molekulinį azotą įsisavinančias Clostridium pasteurianum anaerobines bakterijas.

Tuo metu dirvotyros mokslo istorijoje išryškėjo ir dirvožemio fizika. Pagal V. Šumacherį (Schumacher W., 1864), tai padarė vokiečių mokslininkas M. Volnis (M. E. Wollny, 1846-1901), ją pavadinęs „Agrikulturphysik“ ir parašęs visas fizikines dirvožemio savybes – pagrindines sudedamąsias, hidrologines, orines ir šilumines. Šio mokslininko bendraminčiu buvo Šlesingas (Schlesing), o savo pirmtaku jie laikė Šiublerį (Schübler).

Lietuva skaudžiai jautė Vilniaus universiteto netektį. 1841 m. Vilniuje uždarius ir Medicinos-chirurgijos bei 1844 m. Dvasinę akademijas, šalyje neliko nei vienos aukštosios mokyklos, nei vieno žemės ūkio mokslo ir studijų centro.

De’ZJos žmonės išgyveno sudėtingus istorinius įvykius, lėmusius visuomenės ūkinę, socialinę ir kultūrinę raidą. P. Šalčius (1998) vakarietiško kapitalizmo apraiškomis kaime XIX a. viduryje įvardina dvarų ūkio susidarymą, valstybinių dvarų liustraciją ir jų žemių kadastro sudarymą, metalinių žemės dirbimo padargų ir derliaus dorojimo mašinų pasirodymą. Kai kurie dvarininkai, pvz., Chreptovičiai Ščorsuose, įkūrė vakarietiško pavyzdžio ūkius su modernia agrotechnika. Naujų ekonominių santykių įsitvirtinimui kaime lemiamos įtakos turėjo baudžiavos panaikinimas 1861 m., jį lydėjęs atėmimas jurisdikcijos (vaitavimo) iš dvarininkų ir pirmojo savivaldybės lygio – renkamų kaimo seniūnų – įvedimas. Socialinių santykių plėtojimą naujais pagrindais pirmaisiais pobaudžiaviniais metais stabdė 1863 m. sukilimą lydėję padariniai – egzekucijos, konfiskacijos, trėmimai, lietuviškos spaudos uždraudimas (1864), prievartinė kolonizacinė rusifikavimo politika, pasireiškusi rusų valstiečių apgyvendinimu valstybiniuose ir konfiskuotuose sukilimo dalyvių namuose.

Ir Lietuvoje dvarų ūkio pertvarkymas kapitalistiniais pagrindais vyko konkurencijos ir atrankos būdu. Daugialaukė sėjomaina, linų, pašarinių žolių auginimas, geresnės gyvulių veislės, tobulesnės mašinos buvo Tiškevičių, Pliaterių, Oginskių, Römerių, Gediminų, Kozlovskių, Komarų, Zubovų dvaruose. Smulkesnieji ir vidutiniai žemvaldžiai galėjo ūkius nuomoti.

Tada, kai Vakarų Europos universitetuose, aukštosiose mokyklose ir bandymų stotyse žemės ūkio mokslas greitai progresavo, Lietuvoje iš esmės tevyko tik žemdirbių švietimo darbas. Šį žemdirbių švietimo laikotarpį nuo Žemės ūkio katedros uždarymo Vilniaus universitete iki Agronomijos-miškininkystės skyriaus įsteigimo Kauno universitete 1922 m. pagal nuveiktus darbus ir jų atlikėjus galima padalinti į du tarpsnius: pirmasis – Vilniaus universiteto auklėtinių gamtamoksliniai darbai ir švietėjiška veikla, antrasis – kitose šalyse aukštąjį mokslą baigusių tautinio atgimimo veikėjų švietėjiška veikla (Motuzas A., 1997).

Aptariamu dirvotyros vystymosi laikotarpiu ryškiausiai jautėsi Vilniaus universiteto auklėtinių gamtamoksliniai darbai ir švietėjiška veikla Lietuvoje. Kaip iškiliausius asmenis vertėtų paminėti sodininkystės Lietuvoje pradininką Juozą Strumilą (1774-1847), pirmųjų lietuviškų botanikos veikalų autorių Jurgį Pabrėžą (1771-1849), pirmąjį parašiusį Lietuvos istoriją lietuvių kalba ir išleidusį kaimo žmonėms žemės ūkio paskirties knygelių Simoną Daukantą (1793-1864), žymų ornitologą Konstantiną Tyzenhauzą (1786-1853) ir pirmojo lietuviško periodinio kalendoriaus leidėją Lauryną Ivinskį (apie 1810-1881). Pastarojo kalendoriuose šalia gausių taikomosios biologijos, medicinos, žemdirbystės žinių buvo patarimų apie augalų tręšimą, tačiau dirvotyros reikalai praktiškai nebuvo liečiami. Caro vyriausybei leidus ir pavieniams dvarininkams remiant, L. Ivinskis buvo aktyvus žemdirbiškų draugijų, ratelių steigėjas ir parodų (pirmoji įvyko Priekulėje 1846 m.) dalyvis. Jomis siekta skatinti kapitalistinio mechanizuoto žemės ūkio vystymąsi, skleisti naujovišką gyvulininkystę, laukininkystę, žemės ūkio produktų perdirbimą, namų ūkį. Laukus imta tręšti ne tik mėšlu, bet ir durpėmis.

Pagal A. De’Zigmondą, su V. Dokučajevo genetinės dirvotyros mokyklos Rusijoje atsiradimu priešpaskutiniame XIX a. dešimtmetyje pasaulyje prasidėjo ketvirtasis mokslo apie dirvožemį – savarankiškos dirvotyros vystymosi etapas. D. Yalonas (Yaalon D. H., 1989), vadovaudamasis T. Kuno teorija, tą reiškinį bando priskirti „paradigmai“ dirvotyros moksle. Tam naujam žinių išsivystymo laiptui, įtakojančiam šio mokslo plėtotę iki mūsų dienų, pamatus paklojo ankstesni jo raidos etapai. I. Krupenikovas (1981) genetinės dirvotyros Rusijoje bendrakūrėjais įvardino P. Kostyčevą (1845-1895) ir N. Sibircevą (1860-1900). Pirmasis, ilgus metus buvęs nuolatinis V. Dokučajevo oponentas, neigęs klimato įtaką juodžemio susidaryme ir išskirtinai pabrėžęs biologinius veiksnius, dirvotyrą kreipė agronomijos linkme (1886), antrasis, labai daug nuveikęs dirvožemių kartografavimo srityje, buvo V. Dokučajevo šalininkas, dirvožemio geografijos puoselėtojas (1898).

Žymiausi pasaulio dirvožemininkai (Demolon A., 1946, Dudal R., 1970, Kellog Ch., 1938, Глинка К. Д., 1902, Полынов Б. Б., 1956 ir kt.) pripažįsta V. Dokučajevo genetinės dirvotyros mokyklą todėl, kad ji: a) davė vieningą fundamentinę dirvožemio susidarymo, vystymosi, klasifikavimo ir geografinio paplitimo teoriją, b) ją ir sukurtus dirvožemio tyrimo lauke metodus pritaikė praktiniams tikslams, kartografuodamas Nižegorodo ir Poltavos gubernijų dirvožemius, c) sutelkė būrį pasekėjų ir rūpinosi genetinės dirvotyros dėstymu Rusijos universitetuose, tokiu būdu duodamas idėją savarankiškam dirvotyros mokslui atsirasti, d) 1899 m. įsteigė mokslinį žurnalą „Почвоведение“ („Dirvotyra“), kuris eina iki šiol.

Dokučajevo genetinės dirvotyros mokyklos analizei skirta daug knygų ir specialių publikacijų Rusijoje (Крупениковы И. А. и Л. А., 1948) ir užsienyje (Margulis H., 1954 ir kt.). Ją labai vertino JAV dirvožemininkai J. Jofe (Joffe J. S., 1936) ir K. Marbutas (Marbut C. F., 1936). Pastarasis V. Dokučajevo mokslinį palikimą prilygina K. Linėjaus (K. Linne) pasiekimams biologijoje ir Č. Lajelio (Ch. Lyell) geologijoje. Tiesa, buvo bandyta (Jenny H., 1961) genetinės dirvotyros pradininko vaidmenį suteikti amerikiečiui E. Hilgardui (E. W. Hilgard), bet rusai (Герасимов И. П., 1962) tai kategoriškai atmetė. Tas ginčas dirvotyros mokslo istoriografijoje neišblėsęs iki šiol. D. Yalonas (1989) bando V. Dokučajevo ir E. Hilgardo vaidmenis dirvotyros istorijoje sugretinti (abu juos vadina pranašais), nes kiekvienas dirbo savarankiškai panašiu laiku skirtingose žemės rutulio pusėse. Matyti, teisus buvo A. De’Zigmondas (1935), nurodęs, kad rusų kalba paskelbti V. Dokučajevo darbai (1879, 1883) Vakaruose nebuvo žinomi. Panašų atveją neseniai patvirtino žinomas JAV dirvožemio tyrimo tarnybos specialistas ir ilgametis vadovas R. Simonsonas (1989), pripažinęs, kad 1899 m., kada toje šalyje M. Vitnėjus (M. Whitney) pradėjo dirvožemių kartografavimo darbus, apie tokią V. Dokučajevo veiklą jie nieko nežinojo.

Todėl E. Hilgardo (E. W. Hilgard, 1833 – 1916), indėlis į pasaulinės dirvotyros mokslą yra pripažintas. N. Sibircevas (1953) laikė, kad 1893 m. amerikiečio paskelbtoje dirvožemių klasifikacijoje išliko „geologizmo“ įtaka, todėl ji yra siauresnė negu V. Dokučajevo. Jam ypač artimas buvo E. Hilgardo paskelbtas vidutinės klimato juostos dirvožemių grupavimas į humidinius, aridinius ir tarpinius.

Nors tuo laikotarpiu dirvotyra išsikristalizavo į atskirą mokslą ir universitetinę discipliną, tačiau agrogeologijos įtaka jai buvo jaučiama beveik iki Antrojo pasaulinio karo. Pagal M. Strzemskį (1988), genetinės dirvotyros principų įsitvirtinimą lydėjo agrogeologijos mokslo gerosios tradicijos. Tą mokslo vystymosi etapą nagrinėjo (1905) garsus vokiečių dirvožemininkas E. Ramanas (E. Ramann, 1851-1926).

Dirvotyros vystymasis pasaulyje įgijo naujus istorinius bruožus.

Pirmasis – dirvotyros diferenciacija į atskiras šakas: dūlėjimas ir dirvodara, dirvožemių kartografavimas ir geografija, dirvožemio bendroji chemija ir koloidų chemija, dirvožemio biologija, taikomoji dirvotyra (agronominė dirvotyra ir miškų dirvotyra). Tos dirvotyros šakos nebuvo griežtai atsiribojusios, tačiau mokslo specializacija buvo jaučiama (Krupenikovas I., 1981). V. Dokučajevo mokyklos Rusijoje tęsėjai K. Glinka (1867-1927) ir P. Kosovičius (1862-1915), N. Dimo (1873-1959) išgarsėjo dirvodaros ir agronominės dirvotyros darbais, pamatus miškų dirvotyrai padėjo E. Ramanas (E. Ramann), M. Vitnėjus (M. Whitney) išvystė dirvožemių kartografavimo darbus JAV, dirvožemio chemijai Olandijoje pasitarnavo V. Bemelenas (Van. J. Bemmelen), Rusijoje – S. Zacharovas, D. Prianišnikovas (1865-1948), dirvožemio fizikai – Rusijoje G. Visockis (1865-1940), dirvožemio biologijai – JAV S. Vaksmanas (S. Waksman), J. Lipmanas (J. G. Lipman), Rusijoje S. Vinogradskis (1856-1953). Iš kitos pusės, A. De’Zigmondas (1935) geriausiu leidiniu, generalizuojančiu visas tuo laiku sukauptas dirvotyros mokslo žinias, laikė dirvožemių žemėlapius, kuriuos XX a. pirmajame dešimtmetyje Berlyne išleido Prūsijos geologinė žemės tarnyba (Preussiche geologische Landesanstalt).

Antrasis dirvotyros vystymosi istorinis bruožas, nurodytas V. Gardnerio (W. H. Gardner, 1977) – mokslinių žurnalų įsteigimas. Kaip jau minėta, 1899 m. Rusijoje V. Dokučajevas įsteigė „Почвоведение“, o 1910 m. Vokietijoje buvo nutarta leisti „Internationale Mitteilungen feur Bodenkunde“, Wahnschaffe ir 1916 m. JAV „Soil Science“, Lipman. Šie leidiniai palengvino keistis naujausia dirvotyros srities informacija pasaulio mastu.

Galima nurodyti ir trečią bruožą – dirvotyros internacionalizaciją, prasidėjusią tarptautinių mokslinių konferencijų ir kongresų organizavimu, sudariusią sąlygas tiesioginiams mokslininkų ryšiams ir diskusijoms. Jis tarsi praplėtė ir pagilino antrąjį. Pirmoji tarptautinė agrogeologinė konferencija įvyko 1909 m. Budapešte. Ją inicijavo vengras P. Treicas (P. Treitz), dalyvavo mokslininkai iš Austrijos-Vengrijos, Vokietijos, Belgijos, Rumunijos ir Rusijos. Čia K. Glinka išdėstė požiūrį į dirvotyrą kaip į savarankišką mokslą. Po metų Stokholme įvykusiame geologų tarptautiniame kongrese agrogeologai dirbo atskira organizacija. Tada buvo sudarytos trys komisijos: dirvožemių granuliometrinės sudėties, cheminės sudėties tyrimams ir Šiaurės-rytų Europos glacigeninės kilmės dirvožemių klasifikacijai bei nomenklatūrai parengti. Taip prasidėjo dirvotyros išsivadavimas nuo kitų mokslų globos. Buvo suplanuota trečiąją tarptautinę agrogeologinę konferenciją surengti 1914 m. S. Peterburge, bet dėl Pirmojo pasaulinio karo ji įvyko tik 1922 m. Prahoje.

Pasaulinio mokslo istorijoje (J. Bernal, 1956) už savarankiško dirvotyros mokslo, pamato praktinei žemdirbystei, sukūrimą įrašyti tik du dirvožemininkai – V. Dokučajevas ir K. Glinka.

Lietuvoje XIX a. paskutiniais dešimtmečiais, dar prieš Stolypino agrarinę reformą, pažangą stabdžiusį valstiečių ūkių skaldymą į trilaukį rėžinį ūkį pakeitė prasidėjęs kaimų skirstymas į vienkiemius. Pažangesniuose dvaruose šalia mėšlo imtas naudoti superfosfatas, kaulamilčiai, tomamilčiai, kalio druska ir kalkės. Žemė arta vokiškais, švediškais plūgais, naudotos švediškos ar lenkiškos sėjamosios, amerikietiški ir angliški arpai, garinės kuliamosios mašinos. Pagal P. Šalčių (1998), kaimo pažangai teigiamą vaidmenį turėjo po 1863 m. sukilimo ėmę viešai reikštis žemės ūkio reikalų komitetai. Suvalkų gubernijos komitetas pasisakė, kad būtų įsteigtos dvi valsybinės žemės ūkio mokyklos (viena šiaurinėje, kita pietinėje krašto dalyje), o pažangiuose dvaruose žemės ūkio draugijos steigtų specialiąsias žemės ūkio mokyklas. Jose šalia rusų kalbos turėtų būti mokoma ir lietuviškai, nes tai palengvintų mokiniams įsisavinti žinias. Siūlyta apskrityse įsteigti agronomo vietą konsultacijoms teikti ir pažangai skleisti. Jie turėtų vykdyti žemdirbiškus bandymus ir su jų rezultatais supažindinti valstiečius. Tuose bandymuose turėtų būti tiriami įvairūs augalų tręšimo būdai. Kauno gubernijos žemės ūkio reikalų komitetas nurodė lietuviškos spaudos draudimą žemos žemdirbystės kultūros priežastimi. Už paskaitas žemaičių tarme pasisakė Raseinių komitetas. Atgavus lietuvišką spaudą, 1905 m. „Ūkininką“ pakeitė panašios paskirties savaitraštis „Lietuvos ūkininkas“, kurio vienas steigėjų ir redaktorių buvo Peterburgo universiteto auklėtinis Jonas Vileišis (1872-1942). 1905 m. lapkričio 21-22 d. Vilniuje įvykusiame lietuvių suvažiavime Lietuvos valstiečių sąjunga pasisakė prieš carinę valdininkiją, už Vilniaus seimo rinkimus. Stolypino agrarinė reforma patrumpino laiką atsirasti stipriam vidutiniam ūkininkui. Jie, remiami iš užsienio grįžusios inteligentijos, ryžosi steigti atskiras nuo dvarininkų organizacijas. 1906 m. įsisteigė Marijampolės ūkininkų draugovė racionaliai agrotechnikai skatinti, „Lietuvos sindikatas“ kooperacinei prekybai organizuoti. 1912 m. Marijampolės ūkininkai surengė pirmąją žemės ūkio parodą be dvarininkų. Dvarų vaidmuo buvo suvaidintas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą apie 51 procentas visos žemės priklausė valstiečiams, 36 – dvarininkams ir bajorams, 10 – valstybės iždui ir 3 – kitiems piliečiams.

Skirtingai nuo kitų šalių, Lietuvoje žemės ūkio mokslo ir studijų nebuvo. Tačiau aukštojo žemės ūkio mokslo atgaivinimo idëja buvo gyvybinga. Ji brendo kartu su universitetinio mokymo poreikiu. E. Aleksandravičiaus nuomone (1997), naujausi istorikų tyrinėjimai rodo, kad tuometinei krašto inteligentijai šis poreikis buvo kur kas svarbesnis, negu jo realizavimo forma. Turėti aukštąją mokyklą, nesvarbu ar ji atkuriama ar sukuriama. Nuo XX amžiaus pradžios Lietuvos teisė turėti savo universitetą įgijo netgi reikalavimo toną. Rusų valdžia diskutavo tik rusiško universiteto projektą. Jau minėtos Vilniaus gubernijos žemės ūkio draugijos 1900 m. rugsėjo 2 d. visuotiniame susirinkime buvo paskelbta, kad jos taryba ketinanti kelti klausimą dėl Vilniaus aukštosios žemės ūkio mokyklos įsteigimo ir prašo draugijos narius tam pritarti, nes generalgubernatoriaus sutikimas esąs gautas. Susirinkimo dalyviai tarybos iniciatyvą parėmė. Sudaryta speciali komisija sumanė kurti Politechnikos institutą su Žemės ūkio, Miškininkystės, Chemijos ir Mechanikos skyriais. Iškilus lėšų klausimui, kilo nesutarimų – dvarininkų ir verslininkų nuomonės išsiskyrė. Carinės Rusijos administracija, su dideliu įtarumu žiūrėjusi į bet kokį aukštosios mokyklos steigimo Vilniuje sumanymą, tuo pasinaudojo, pareikšdama, kad vakarinėje imperijos dalyje esą per daug aukðtųjų mokyklų. Šalia rusiško buvo diskutuojamos ir lietuviško, ir lenkiško universiteto idėjos. 1906 metų pradžioje įsteigta Liuoso universiteto Vilniuje draugija deklaravo daugiakalbio visuomenės išlaikomo universiteto projektą. Lietuvių tautinei savimonei turėjo įtakos ir Lietuvių mokslo draugija, įkurta Vilniuje 1907 m.

Kai pasaulyje dirvotyros pasiekimais buvo pradėta dalintis tarptautiniu mastu, Lietuvoje dėl aukščiau minėtų sudėtingų politinių aplinkybių tebuvo menkai koordinuoti dirvožemių tyrimai ir augalų tręšimo bandymai, kuriuos vykdė kitose šalyse aukštąjį mokslą baigę žmonės arba kaimyninių šalių mokslininkai. Plačiau apie tai yra rašiusi A. Zimkuvienė, kuri monografijoje „Žemės ūkio mokslo raida Lietuvoje iki 1945 metų“ (1997) visus žemdirbiškus bandymus, darytus XX a. pradžioje, aptaria bendrame žemės ūkio draugijų veiklos kontekste, o specialiame leidinyje, skirtame Lietuvos žemdirbystės instituto istorijai aptarti (1997), visai pagrįstai juos suskirto į dvi dalis: bandymus, kuriuos vykdė dvarininkų žemės ūkio draugijos, ir bandymus, kuriuos vykdė ūkininkų žemės ūkio draugijos (rateliai). Iš pirmosios draugijų grupės veikliausios buvo Raseinių ir Kauno gubernijos žemės ūkio draugijos. Pagal A. Zimkuvienę, 1897-1914 m. veikusi ir išleidusi 52 apyskaitų žurnalus Raseinių žemės ūkio draugija, buvo bene pirmoji, paskelbusi rašytines žinias apie atliekamus lauko bandymus Lietuvoje (rusų ir lenkų kalbomis). Dirvotyros ir agrochemijos srities bandymai juose neaprašyti. 1900-1914 m. veikusios ir išleidusios 32 apyskaitų žurnalus (juose dauguma straipsnių rusiški, tik vienas kitas lietuviškas ar lenkiškas) Kauno gubernijos žemės ūkio draugijos darbuose randame pirmuosius dirvotyros ir agrochemijos tyrimus. 5-ame numeryje L. Januševskis rašė apie trąšų bandymus, 9-ame patalpintas O. Chmielevskio straipsnis „Dirvožemio tyrimas ir geologinis kasinėjimas“. Reikia pripažinti, kad Kauno gubernijos žemės ūkio draugijos nariai dvarininkai rūpinosi ir šelpė žemdirbiškus tyrimus Lietuvoje. Jų iniciatyva 1910-1914 m. veikė Baisogalos bandymų stotis, o 1911 -1914 m. – vadinamoji Kauno gubernijos P. Stolypino vidurinė žemės ūkio mokykla su bandymų stotimi. Dirvotyrai ir ypač agrochemijai Lietuvoje daug pasitarnavo Baisogalos bandymų stotis, 1911, 1912 ir 1914 m. išleidusi ataskaitas Vilniuje ir Varšuvoje, su kuriomis galima susipažinti Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje. Ji turėjo chemijos laboratoriją, kurioje buvo daromos trąšų, sėklų, augalų, dalinai ir dirvožemio mėginių analizės. Pagal stoties vadovą Z. Petruščinskį, jos dirvožemis priskirtinas jauriniam, kurio armenyje fizinio molio dalelių rasta mažiau negu po armeniu. Jame nedaug maisto medžiagų, todėl reikia tręšti ir kalkinti, jo fizikinių savybių pagerinimui reikia sausinti. Agrochemijai priklauso pirmaisiais stoties gyvavimo metais su dobilais pradeti palyginamieji dirvožemio tręšimo superfosfatu ir tomamilčiais bei kaulamilčiais ir tomamilčiais tyrimai, nitragino bandymai. Trečiaisiais metais agrocheminiai tyrimai buvo išplėsti ir pradeti rugių, kviečių, avižų, pupų, bulvių ir kukurūzų tręšimo įvairiomis mineralinių trąšų normomis bandymai. Buvo apskaičiuojami gauto augalų derliaus aritmetiniai vidurkiai, jo skirtumai, trešimo ekonominiai rodikliai (4 pav.). Pavyzdžiui, nustatyta, kad žieminiams rugiams efektyviausios buvo fosforo trąšos, žieminiai kviečiai geriau derėjo patręšti superfosfatu, o ne mėšlu, bulvėms geriausiai apsimokėjo kalio druska, o dobilams fosforo ir kalio trąšų mišinys.