Straipsniai leidiniui "Lietuvos dorvožemiai"

4 pav. Baisogalos bandymų stoties 1911 m. ataskaitos faksimilė (Wyniki Prac i Doszwiadczen stacyi Doszwiadczalnej w Bejsagole w Roku 1911.-Warszawa, 1912.-S. 66)
1913 ir 1914 m. Kauno gubernijos P. Stolypino vidurinės žemės ūkio mokyklos bandymų stotyje Dotnuvoje irgi tirtas dirvožemis, daryti dobilų, žiemkenčių, vasarojaus ir šakniavaisių tręšimo bandymai (Miknevičius B., 1918). Tačiau juos ir visą Kauno gubernijos žemės ūkio draugijos veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas.

Toks pat likimas ištiko ir augalų tręšimo bandymus, kuriuos vykdė ūkininkų žemės ūkio draugijos (rateliai). Jos gana gerai veikė Suvalkijoje. Tačiau ir čia ūkininkai dėl menko raštingumo kratėsi siūlomų bandymų lengvatinėmis sąlygomis. Naujoms ūkininkavimo idėjoms paskleisti reikėjo apsišvietusių žmonių. Tokiais buvo V. Totoraitis (1874-1966), studijavęs Šveicarijoje ir Vokietijoje, ir P. Vitkauskas (1874-1924), studijavęs Maskvoje. A. Zimkuvienės (1997) nuomone, V. Totoraitis išvertė ir išleido pirmą lietuvišką knygelę (Valta F., 1906) apie augalų tręšimo bandymų darymo būdą (bandymų metodiką). Joje pateiktos keturios bandymų schemos mineralinių trąšų veikimui tirti 60 kvadratinių sieksnių laukeliuose, tačiau nei čia, nei Baisogalos bandymų stotyje apie apsaugines juostas dar nekalbama. Netrukus V. Totoraitis išvertė ir antrą to paties autoriaus knygelę apie pievų tęšimą. P. Vitkauskas aktyviai populiarino danišką bandymų schemą. Tręšimo bandymai buvo daryti A. Gediminskio, J. Sankūno, Gustainio (Naumiesčio aps.), V. Vaidoto (Kauno aps.), P. Prakopavičiaus (Ukmergės aps.) ūkiuose. Jų rezultatai plačiai aptarinėti laikraščių specialiuose prieduose ūkininkams „Žemė“, „Artojas“, „Viensėdis“. Apie tuo laiku buvusį menką dirvožemio supratimą galima spręsti iš užrašų virš bandymų duomenų lentelių: jis apibūdinamas kaip „žemė vidutinė, smiltis prie pilkutės“, „žemė juoda prie molio“ (Bliuviškiai, Naumiesčio aps.), „žemė drūta – juodžemis prie dumblės“, „smėlys su juodžemiu“ (Šekštininkai, Ukmergės aps.). XX a. pradžioje Lietuvoje žemdirbystės pažanga ėjo sunkiai. Vilniaus gubernijoje javų derlingumas nesiekė 7 cnt/ha ir buvo beveik tris kartus mažesnis negu Rytų Prūsijoje (J. Krikščiūnas, 1938).

M. Vaičys ir kt. (1997), rašydami apie miškų dirvotyrą Lietuvoje, tam laikmečiui priskiria šalies dirvožemio platesnių tyrimų pradžią. Pagal juos, 1911 – 1912 m. tai padarė žymus lenkų dirvožemininkas S. Miklaševskis (S. Miklaszewski, 1874-1949), tyrinėjęs Palangos, Kretingos, Telšių, Raseinių, Šiaulių, Ukmergės ir Kauno apylinkių dirvožemius. J. Vaitekūnas (1965) yra nurodęs, kad tada buvo tyrinėti Kauno gubernijos dirvožemiai. Jis paminėjo, kad S. Miklaševskis sudarė dirvožemių žemėlapį, kuriame juos suskirstė į šešis pagrindinius vienetus, tačiau kuriai teritorijai ir kada nenurodė. M. Strzemskis (1988) tarp kelių S. Miklaševskio sudarytų dirvožemių žemėlapių, išleistų 1912, 1917 ir 1921 metais, net du kartus pamini Lenkijos ir Lietuvos dirvožemių žemėlapį, tačiau konkrečios jo išleidimo datos tekste nenurodo, nepridėtas ir naudotos literatūros sąrašas. Pagal M. Vaičį ir kt. (1997), toks žemėlapis buvo išleistas 1927 m. Toks žemėlapis minimas Lenkijos dirvožemininkų draugijos leidžiamo kasmetinio žurnalo „Roczniki gleboznawcze“ 1959 m. 7-tame tome (P. 84). Mano asmeninės pastangos patikslinti tą datą, dirbant užsienio šalių bibliotekose, kol kas irgi nesėkmingos. Geriausia būtų surasti to žemėlapio originalų atspaudą.

Slavomiras Miklaševskis (1874 – 1949)

M. Vaičys ir kt. (1997) nurodo, kad S. Miklaševskis, tyrinėdamas Lietuvos dirvožemius, itin daug dėmesio skyrė jų spalvai (naudojo Arens firmos spalvų skalę), nustatinėjo jų karbonatingumą ir pajaurėjimą. Reikia manyti, kad jis naudojo savo paties paruoštą ir paskelbtą dirvožemio tyrimo lauke metodiką (1912). Iš V. Ruokio darbų (1930) galime sužinoti, kad dirvožemių karbonatingumą S. Miklaševskis nustatinėjo Šaiblerio (Scheibler) aparatu, granuliometrinę sudėtį – Šionės (Schoene) dumblinimo aparatu.

S. Miklaševskio sudaryta Lenkijos dirvožemių klasifikacija tuo metu pelnė didelį susidomėjimą. Jos autorius dalyvavo tarptautinėse agrogeologų mokslinėse konferencijose, o pasaulio dirvožemininkams ją pristatė 1924 m. Romoje įvykusioje ketvirtojoje mokslinėje konferencijoje, kurioje buvo dirvožemių klasifikacijos ir nomenklatūros komisijos, vadovaujamos žymaus Suomijos dirvožemininko B. Frostero (B. Frosterus), nariu. Konferencijos leidinyje jis pristatomas dviejų straipsnių autoriumi, sprendžiančiu dirvožemių klasifikacijos fundamentinius principus, pagal kuriuos dirvožemius suskirstė į 3 kategorijas, 9 grupes ir daug atmainų pagal dirvodarinės uolienos savybes (1924). M. Strzemskis (1971, 1988), matyti, giliausias S. Miklaševskio mokslinio palikimo tyrinėtojas, tą klasifikaciją priskyrė mineraloginei petrografinei su genetinės elementais.

Pagal V. Ruokį (1930), Lietuvoje taikytiną dirvožemių klasifikaciją S. Miklaševskis 1914 m. paskelbė Kauno žemės ūkio draugijos leidinyje. Mūsų šalies dirvožemiai buvo suskirstyti taip: smėliai (rausvasis smėlis, žvyringas smėlis, priesmėlis, smėlis ant molio); jauros (paežerių jaura, pagirių jaura, paupių jaura, paupių jaura ant žvyro, ant smėlio, ant raudono sustumtojo molio, ant nelaidaus molio, ant dumblo); moliai (raudonas sustumtas molis, ypatingas raudonas molis, labiau ar mažiau pajaurėjęs sunkus molis, sunkus molis ant dumblo, sunkiausias dumblingas molis arba glėjus); dumblai; pievų kalkės; durpės. V. Ruokis, vertindamas šią S. Miklaševskio klasifikaciją padarė tokį apibendrinimą: „<…>Taigi matome, jog S. Miklaševskio pateiktoji klasifikacija reikalinga korektyvų, kurias mes stengsimės daryti, pasirėmę kitų autorių darbais dirvožemių klasifikavimo srity ir savo patyrimais“ (P. 225). Galima daryti išvadą, kad S. Miklaševskio darbai davė stimulą V. Ruokiui originaliai Lietuvos dirvožemių klasifikacijai parengti.

Tarpukario metais pasaulyje dirvotyros ir agrochemijos mokslai pasiekė naują vystymosi pakopą – įvairiose šalyse susikūrė vadinamos nacionalinės mokyklos. Tai atsitiko todėl, kad tie mokslai įgijo didesnį savarankiškumą. I Krupenikovo (1981) nuomone, dėl V. Dokučajevo mokyklos įtakos dirvožemių klasifikacijoje iškilo tipologinė samprata. Dirvožemių geografijos moksle pagilėjo dirvožemių pasiskirstymo planetoje supratimas, nes dirvotyra iškilo Pietų Amerikoje, Australijoje, Afrikoje, Rytų šalyse. Įvairiose šalyse dirvožemininkai sukaupė daug duomenų apie dirvožemių fizikines ir chemines savybes, jas kūrybingai jungė su žiniomis apie trąšas ir jų panaudojimą augalų derlingumui didinti.

Pagal R. Simonsoną (1989), tuo laikmečiu dirvotyra ir agrochemija padarė didelį šuolį JAV. Atskirų valstijų universitetai pradėjo regioninius dirvožemio tyrimus. K. Marbutas (C.F. Marbut, 1863-1935) paskelbė dirvožemių klasifikaciją, pagrįstą cheminiais reiškiniais (dabar juos vadiname elementariaisiais dirvodaros procesais), vykstančiais dirvodaros metu – geležies, antrinių karbonatų kaupimusi ir pan. (1928). 1935 m. jis išleido JAV dirvožemių atlasą su keliais dirvožemių žemėlapiais. Ypač pabrėžiami Č. Kelogo (Ch. Kellog) nuopelnai dirvožemių kartografavimo srityje, kuris 1938 m. išleido rusų mokymu apie dirvožemių tipus pagrįstą tipologinį dirvožemių žemėlapį. S. Vaksmanas (S. Waksman, 1888-1973) išgarsėjo tirdamas dirvožemio humusą, kurį suprato kaip sudėtingą organinių liekanų cheminio ir mikrobiologinio irimo produktą (1936).

Po metų (1937) tradiciškai stiprios rusų dirvožemininkų mokyklos atstovas I. Tiurinas (И. В. Тюрин, 1892-1962) irgi išleido dirvožemio humusui skirtą monografiją, kurioje pagilino supratimą apie specifines humuso medžiagas, kaip didelio molekulinio svorio junginius. S. Vaksmano ir I. Tiurino darbai davė mokymo apie dirvožemio humusą ir jo reikšmę augalų mitybai pradžią. Dirvožemio faunos tyrimus išvystė H. Dimo (1873-1959), uolienų dūlėjimo ir dirvodaros ryšius (1934) tyrinėjo B. Polynovas (1877-1952), jaurėjimo dirvodaros procesą (1937) – A. Rodė (1896-1979), dirvožemių morfologines savybes – S. Zacharovas (1931), išryškėjo I. Gerasimovo darbai dirvožemių geografijoje (1933).

Grupė Vokietijos dirvožemininkų ir agrochemikų, vadovaujama E. Blanko (E. Blank), 1929-1932 m. išleido daugiatomį enciklopedinį veikalą „Handbuch der Bodenlehre“ („Dirvotyros žinynas“). Dirvožemio rūgštingumo ir reakcijos tyrimais tapo žinomas jų žemietis H. Kapenas (H. Kappen), pasklido E. Mitčerlicho (E. A. Mitscherlich, 1874-1956) agronominės dirvotyros idėjos.

1932 m. Kanadoje sukurtas Dirvožemių tyrimo komitetas parengė šalies dirvožemių žemėlapį, kurį 1935 m. pristatė Trečiajame tarptautiniame dirvožeminikų kongrese Oksforde (Didžioji Britanija). Pastarojoje šalyje tokius darbus išvystė G. Robinsonas (G. W. Robinson). J. Raselas (1966) pabrėžia, kad 1930 m. joje jau veikė dvi dirvotyros ir agrochemijos krypties bandymų stotys: Anglijoje – Rotamstedo (Rothamsted) ir Škotijoje – Mekaulio (Macauly). Teorinei dirvotyrai dirvožemio koloidų srityje daug nusipelnė švedų mokslininkas S. Matsonas (S. Matson). Dirvotyra smarkiai progresavo Prancūzijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Lenkijoje.

Negalima nepažymėti, kad tarpukario metais dirvotyros mokslas pasiekė ir tropinių sričių kraštus. 1935 m. A. Matėjas (A. Matthei) parengė pirmąjį Pietų Amerikos dirvožemių žemėlapį. 1931 m. Australijoje tai padarė D. Preskotas (J. Preskott), 1931 m. Japonijoje – T. Sėki, P.Fageleris (P. Fageler) tyrinėjo Azijos ir Afrikos dirvožemius.

Apibendrinant dirvotyros ir agrochemijos mokslų istoriografinius duomenis galima teigti, kad nacionalinių mokyklų įvairiose šalyse susikūrimą lydėjo dar dvi išskirtinės priemonės, paskatinusios šių mokslų internacionalizaciją.

Pimoji – tarptautinės ir nacionalinių dirvožemininkų draugijų įsisteigimas. Tarptautinė dirvožemininkų draugija (International Soil Science Society, ISSS) buvo įsteigta 1924 m. Romoje įvykusioje ketvirtojoje tarptautinėje dirvožemininkų konferencijoje, nutarusioje pirmąjį tarptautinį dirvožemininkų kongresą sušaukti Vašingtone 1927 m. Rusijoje (buvusioje SSRS) pirmasis dirvožemininkų suvažiavimas įvyko Maskvoje 1926 m. 1936 m. buvo įkurtos JAV ir Lenkijos dirvožemininkų draugijos, jos steigėsi ir kitose šalyse.

Antroji – specializuotų dirvotyros ir agrochemijos mokslinių žurnalų įsteigimas. 1921 m. Kanadoje pradėjo eiti „Canadian Journal of Soil Science“, 1922 m. Vokietijoje – „Zieitschrift fuer Pflanzenernaehrung und Bodenkunde“, 1931 m. Indijoje- „Indian Journal of Agricultural Science“, 1936 m. JAV – „Soil Science Society of America. Proceedings“.

Tuo metu Lietuvoje mokslas vystėsi daug lėčiau. Jos žemės ūkis labai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. Nebuvo jaunų energingų specialistų. Todėl net griaudint patrankoms, atsirasdavo šviesuolių, dėjusių pastangas atgaivinti universitetinį mokslą ir studijas. Šalies nepriklausomybę skelbusi Lietuvos Taryba 1918 m. gruodžio 5 d. patvirtino Vilniaus universiteto statutą, bet jis nepradėjo veikti dėl bolševikų antplūdžio. Komisarų Tarybos 1919 m. kovo 13 d. dekretu atidarytas Darbo universitetas Vilniuje nespėjo pradėti veiklos dėl J. Pilsuckio legionierių okupacijos. Visuose minėtuose dokumentuose buvo numatytas žemės ūkio mokslas ir studijos. Lenkų užgrobtame Vilniuje 1919 m. atkurtas universitetas, pavadintas Stepono Batoro vardu, iki 1939 m. skiepijo svetimus Lietuvos tradicijoms šovinistinius polinkius ir gyvavo istorinio laikinumo dvasia. 1924 – 1938 m. Fizikos-matematikos fakultete veikusiame Žemės ūkio skyriuje buvo dėstomos dirvotyros ir augalų tręšimo disciplinos, bet savarankiškų tokios paskirties katedrų nebuvo. Skaitomi jų kursai akivaizdžiai turėjo vietininkišką, izoliacinį požiūrį. Panašiems tikslams tarnavo ir skyriaus profesorių globojama Benekainių bandymų stotis. 1938 m. įsteigtame Žemės ūkio fakultete buvo Žemės ūkio chemijos ir mikrobiologijos katedra, tegyvavusi vos vienerius metus, todėl tų mokslų plėtotei praktiškai įtakos neturėjo (Motuzas A., 1997).

Lietuvos Taryba, 1918 m. vasario 16 d. dekretu paskelbusi nepriklausomos valstybės atkūrimą, sudarė pagrindą atstatyti tautos kultūrą ir ekonominę gerovę. Žemės ūkio vystymasis šalyje tarpukario metais vyko žemės reformos fone. Naujakuriams neretai tekdavo užmirkusios arba kitos prastesnės žemės. Dirvožemiai buvo tręšiami praktiškai tik mėšlu, importinės mineralinės trąšos buvo brangios, o parduodami žemės ūkio produktai pigūs. Todėl laukai tręšti nepakankamai. Dėl pasenusių, nenašių padargų pirmaisiais nepriklausomybės metais naujakuriai žemę įdirbdavo menkai.

To laiko žemės ūkio mokslą plačiau yra aptarusi A. Zimkuvienė (1997). Pradžioje žemės ūkio kultūros kėlimu rūpinosi Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Visuomeninė agronomijos referentūra. Ji skatino žemės ūkio draugijų veiklą, kurios šalia kitų darbų turėjo organizuoti lauko bandymus ūkiuose. Kaip daryti bandymus periodinėje spaudoje ir atskirose knygelėse aktyviai mokė Halės universiteto (Vokietija) absolventas Jurgis Krikščiūnas (1894-1947) ir Sankt-Peterburgo universiteto (Rusija) absolventas Jonas Kriščiūnas (1888 – 1973).

Jurgis Krikščiūnas pirmasis vykdė cukrinių runkelių tręšimo azotu bandymus (1924), nurodė, kad Lietuvoje dėl nevienodų dirvožemių ir sąlygų augti augalams reikia steigti bandymų stočių tinklą (1923). Tą idėją jis pats vėliau ir įgyvendino. Kaip aktyvus vokiškosios mokyklos pasiekimų skleidėjas, jis mokė bulvių, šakniavaisių, ganyklų žolės tręšimo bandymų metodikų (1923). Jurgis Kriščiūnas (1923) siūlė aklai nesivadovauti kitų šalių bandymų stotyse gautais rezultatais, o juos tikrinti Lietuvos sąlygose. Bandymams vykdyti patarinėjo parinkti lygias dirvas su vietovei būdingu dirvožemiu, kurio pažinimui reikia iškasti kelis kasinius. Pagal jį, augalų tręšimo bandymai turi būti kartojami 3-5 kartus. Jurgis Kriščiūnas pirmasis lietuviškoje literatūroje nurodė būtinumą skaičiuoti bandymo duomenų paklaidą. Tręšimo bandymai pas ūkininkus daryti 1923 – 1934 m., apie jų rezultatus rašė agronomai A. Žukauskas (1923), J. Petraitis (1928) ir kiti. Tuose bandymuose skaičiuoti tik derliaus priedai, jo kokybe dar nesidomėta.

Augalų tręšimo bandymai pakilo į aukštesnį lygį tiek dalykiniu, tiek motodologiniu požiūriu, kai juos ėmėsi vykdyti Dotnuvos žemės ūkio technikumo pedagogai, pas save įsteigę pirmąsias žemės ūkio mokslo įstaigas Lietuvoje – Selekcijos stotį (1922) ir Bandymų lauką (1923). Pastarajame pagal kompleksinę darbo programą šalia kitų bandymų tirta trąšų įtaka vasariniams ir žieminiams javams bei bulvėms. Kiek modifikuoti, papildyti pašarinėmis žolėmis tręšimo bandymai buvo vykdomi ir vėliau, 1924 – 1928 m., kada Bandymų laukui vadovavo Žemės ūkio akademijos Žemdirbystės katedra (Zimkuvienė A., 1997).

Žengti keli pavieniai žingsniai ir dirvotyroje. M. Vaičys ir kt. (1997) motyvuotai nurodo Sankt-Peterburgo miškų instituto (Rusija) auklėtinio P. Matulionio (1860 – 1932) indėlį į Lietuvos miškų dirvožemių tyrimą, kuris palyginti detaliai to meto sąlygomis charakterizavo juos pagal augaviečių tipus (1922). Nors jo darytuose dirvožemių aprašymuose „nėra genezės pradų“, bet buvo išskiriami genetiniai horizontai, nustatoma jų granuliometrinė sudėtis, drėgnumas ir humusingumas (puvenų kiekis). P. Matulionis dirvožemius įvardino originaliais pavadinimais – drūnažemis, aslažemis, dulažemis, sudoklis, šaltažemis, traidažemis, dyražemis, baltažemis ir kt. Iš savo pusės tenka pridurti, kad tokiu pagrindu sudaryta šioje knygoje skelbiamos naujausios Lietuvos dirvožemių klasifikacijos nomenklatūra.

Negalima nepaminėti Maskvos žemės ūkio instituto (akademijos, Rusija) auklėtinio J. Tonkūno (1894-1968), paruošusio žemės rūšiavimo metodiką (1928), kuri buvo taikoma tarpukario metais žemės reformai atlikti. Žemei įvertinti jis pasirinko esminius jos kokybės rodiklius: ariamai – dirvožemio savybes, tinkamumą atskiriems augalams ir jų derlingumą, pievoms – šieno kokybę ir derlių. Jis reikalavo, kad kiekviename įkainuojamame sklype turi būti aprašytas dirvožemio profilis, nurodant ariamojo sluoksnio ir podirvio granuliometrinę sudėtį bei spalvą, puveningojo horizonto storį ir humusingumą. Ši metodika padėjo visiems įsitikinti, kad Lietuvos dirvožemiai yra labai skirtingi, kad net viename nedideliame ūkyje dažnai pasitaiko kelių rūšių žemių. J. Tonkūno paruošta žemės rūšiavimo metodika tapo tvirtu laipteliu į šiuolaikinį dirvožemių bonitavimo ir žemių vertinimo supratimą (Motuzas A. 1993).

Aukščiau paminėti darbai atvedė į išskirtinį to laikmečio įvykį – taikomojo dirvožemio mokslo (dirvotyros) ir agronominės chemijos (agrochemijos) institucionalizacijos pradžią Lietuvoje. Jos pagrindas – savarankiškų Geognozijos (1924) ir Agronominės chemijos (1928) katedrų įsteigimas 1924 m. atidarytoje agrarinėje žemės ūkio aukštojoje mokykloje – Žemės ūkio akademijoje, ir savarankiškos Agronominės chemijos stoties įsteigimas (1938) Žemės ūkio tyrimo įstaigoje. Iki šiol šis momentas nebuvo išskirtas, dirvotyros ir agrochemijos darbai buvo nagrinėjami bendrame agronomijos mokslo istorijos kontekste.

Būtina pažymėti, kad dirvotyros institucionalizacijos pradmenis galima įžvelgti 1923 m. Lietuvos universiteto (Kaune), Matematikos-gamtos fakulteto Agronomijos skyriuje įsteigtoje Dirvožemio su bendrąja ir specialiąja žemdirbyste katedroje, nespėjusioje išvystyti savo veiklos iki skyriaus ir Dotnuvos žemės ūkio technikumo sujungimo, davusio pagrindą Žemės ūkio akademijai įkurti. Agronomijos skyriaus studijų plane buvo numatytos mineralogijos su kristalografija, geologijos, geognozijos, dirvos ir žemės ūkio produktų analizės ir dirvos statikos disciplinos.

Skaitant pastarųjų metų Lietuvos žemės ūkio mokslo istorijai skirtas publikacijas, susidaro įspūdis, kad moksliniai pasiekimai aptariami atitrauktai nuo juos atlikusių mokslininkų rengimo, nuo dalykinių katedrų veiklos, nuo bazinio mokslinių kadrų ugdymo, kurį atlieka aukštosios mokyklos. Gi Vakarų šalių mokslo istorikai mokslinius laimėjimus kildina iš universitetinio išsilavinimo, kur studijos grindžiamos mokslinais tyrimais, kur studentai žengia pirmuosius mokslinio darbo žingsnius, kur ginamos mokslų daktaro disertacijos, atveriančios kelius mokslinei veiklai. Matyti, kad tose šalyse šioms pažiūroms susidaryti turi įtakos gilesnės negu Lietuvoje universitetinio mokslo tradicijos. Todėl mums verta prisiminti prof. P. Vasinausko žodžius, kad Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje būta eilės agrarinių mokslų ištakų, „tik reikia jas kam nors atkasti“ (1986, P. 6).

Viktoras Ruokis (1885 - 1971)

Pirmiausia verta atkreipti dėmesį į Akademijoje įkurtos katedros pavadinimą – Geognozijos (gr. ge – žemė + gr. gnosis – pažinimas). Jį galėjo lemti agrogeologijos įtaka Lietuvoje, nes tokio pavadinimo disciplina buvo numatyta ir Lietuvos universiteto studijų plane. Antra vertus, pirmajam katedros vedėjui prof. V. Ruokiui, studijavusiam gamtos mokslus šimtmečio pradžioje, kada buvo agrogeologijos idėjų pakilimas, šis mokslas buvo gerai žinomas, nes jį vėliau aptarinėjo savo veikaluose (1930).

Tarpukario metais sukuriant Geognozijos katedros, dirvotyros lopšio Lietuvoje, studijų ir mokslo bazę, atliekant pirmuosius savarankiškus tyrimus dalyvavo V. Ruokis, V. Gaigalatis, A. Kūnkė (A. Kuhnke), J. Sadūnas ir M. Žemaitis. Jie skaitė kristalografijos ir mineralogijos, geologijos ir dirvožemio mokslo disciplinas, ruošė mokymo priemones. Su jaunųjų kolegų pagalba mokslo srityje daugiausia nuveikė V. Ruokis. Jis sukūrė lietuvišką dirvotyros terminiją, parašė pirmuosius jos vadovėlius, skirtus aukštosioms mokykloms (1930), paskelbė originalią agrogeologinę Lietuvos dirvožemių klasifikaciją (1930, 1937; 5 pav.) ir jų skirstymą pagal ūkinę vertę (1930), išleido Pietų Lietuvos dirvožemių žemėlapį ir jį lydinčią monografiją (1937). Už šiuos darbus jis pagrįstai vadinamas lietuviškosios dirvotyros mokyklos kūrėju. Atskirai reikia pažymėti M. Žemaičio atliktus Lietuvos lauko bandymų ūkių dirvožemių tyrimus, kurių metu nustatyta dirvožemių granuliometrinė sudėtis, karbonatų putojimo pradžios gylis, reakcija ir humusingumas (1933). Geognozijos katedros darbai buvo skelbiami „Žemės ūkio akademijos metraščiuose“ ir atskiruose leidiniuose.

Reikia nurodyti, kad V. Ruokio sudaryta Lietuvos agrogeologinė dirvožemių klasifikacija neprigijo, nes tam sutrukdė istorinės aplinkybės: Antrasis pasaulinis karas ir sovietinė okupacija. Nors autorius ją dar kartą atspausdino pokario metais išleistame vadovėlyje „Dirvožemio mokslas“ (1959) ir bandė jai suteikti genetinės dirvožemių klasifikacijos bruožų, tačiau tai teturėjo tik pažintinę reikšmę, nes V. Ruokis, B. Baginskas ir kiti dirvožemininkai jau buvo parengę naują, pritaikytą prie Sovietų Sąjungos standartų, dirvožemių klasifikaciją. V. Ruokis nepanaudojo pirmosios savo dirvožemių klasifikacijos ir Pietų Lietuvos dirvožemių žemėlapyje, kur juos kartografavo pagal granuliometrinę sudėtį ir reljefą. Jis vienas įveikti tokį darbą nepajėgė. V. Ruokio darbai išnagrinėti atskiroje monografijoje (1982), agronomijos mokslo istorijos knygoje (Motuzas A., 1997), jam skirtas atskiras straipsnis ir šiame leidinyje.

Tačiau paskutinio A. Zimkuvienės leidinio „Žemės ūkio mokslo raida Lietuvoje iki 1945 metų“ (1997) ir jį lydėjusios knygos „Lietuvos žemdirbystės institutas“ (1997) skyriuose, skirtuose Žemės ūkio akademijai, Geognozijos katedra visai neminima, juose skaitytojas gali rasti tik vieną literatūros nuorodą į V. Ruokio knygelę apie Lietuvos dirvožemių reakciją.

5 pav. V. Ruokio paskelbtos Lietuvos dirvožemių klasifikacijos faksimilė (Pietų Lietuvos dirvožemiai // Žemės ūkio akademijos metraštis.-Kaunas, 1937.-T. 11, sąs. 3-4.-. P. 57-59)
Mokslo istorijos požiūriu toks pat likimas ištiko ir Akademijos Agronominės chemijos katedrą, kuriai iki 1941 m. kartu su Geognozijos katedra vadovavo prof. V. Ruokis. Pastaroji naujai mokslo ir studijų institucijai perdavė agronominių analizių laboratoriją, kuri šalia katedros tyrimų iki 1938 m. atlikinėjo Žemės ūkio tyrimo įstaigos bandymų stočių ir agronomų surinktus dirvožemių ir augalų mėginius. Katedroje dirbo B. Baginskas, J. Sadūnas, A. Šeštokas, A. Survila ir kt. Jie skaitė agronominės chemijos kursą, vedė laboratorinius darbus. V. Ruokis išleido knygą „Trąšų ir tręšimo mokslas“ (1936). Tuo metu agrochemijos mokslui daugiausiai nusipelnė Akademijos auklėtinis B. Baginskas (1903 – 1991), tyrinėjęs cheminių medžiagų išsiplovimą iš dirvožemio (1934), Lietuvos dirvožemių fosforingumą (1935), pats darė dirvožemių agrochemines analizes, kurių duomenys gerai derinosi su naudotomis trąšų normomis. Deja, grįžtant prie diskusijos apie paskutines Lietuvos žemdirbystės instituto mokslininkų parengtus leidinius, tenka nurodyti, kad A. Zimkuvienės knygos „Žemės ūkio mokslo raida Lietuvoje iki 1945 metų“ (1997) literatūros sąraše nėra nei vienos B. Baginsko publikacijos. Tai mes bandome ištaisyti šiame leidinyje apie prof. B. Baginską talpinamame straipsnyje.

1935 – 1940 m. abiejų katedrų darbuotojai dalyvavo prof. V.Vilkaičio organizuotuose Akademijos dėstytojų kolektyviniuose Kamanų (1937) ir Šepetos (1940) pelkių geobotaniniuose tyrimuose, paskelbtuose aukštąją mokyklą išgarsinusiose monografijose. Kamanose V.Ruokis tyrinėjo pelkės dujų cheminę sudėtį, B.Baginskas – vandens ir durpių cheminę sudėtį, M. Žemaitis – pelkės topografiją ir geologinę sąrangą. Šepetoje V.Ruokis tyrė pelkės vandens deguoningumą, M.Žemaitis – apypelkio reljefą ir uolienas, ežerokšnius, rinko klimatinius duomenis.

Sekančiu agrochemijos mokslo institucionalizacijos Lietuvoje tarpukario metais etapu verta nurodyti savarankiškos Agrocheminės laboratorijos, kuriai vadovavo K. Plesevičius, veiklos pradžią Dotnuvoje 1938 m. 1940 m. perkelta į Vilnių, ji vadinosi Agronominės chemijos stotimi ir gyvavo iki 1944 m. Karo metais jos darbuotojai kartu su Žemės ūkio rūmų atstovais ir prof. V. Ruokiu tarėsi dėl dirvožemių tyrimų išplėtojimo šalyje. Lietuvos žemdirbystės instituto publikacijose ši stotis minima, tačiau tos institucijos veikla dar laukia gilesnės analizės. Gaila, kad neatsirado kas ją aprašytų ir pirmajame „Žemės ūkio enciklopedijos“ tome (1998).

1927 – 1938 m. lauko bandymų ūkiuose taikomuosius augalų tręšimo bandymus vykdė Žemės ūkio rūmų Žemės ūkio tyrimo įstaiga. 1938 m. ji tapo savarankiška ir tęsė bandymus tuose pačiuose ūkiuose, pavadintuose bandymų stotimis. 1927 – 1940 m. Žemės ūkio tyrimo įstaigai vadovavo puikus žemės ūkio mokslo organizatorius J.Krikščiūnas (1894-1947), nuolatos ieškojęs optimaliausios šios organizacijos struktūros mokslinėms rekomendacijoms gauti. Jos darbo plane buvo žemės tręšimo skyrius, kuriuo vadovaujantis tirtas tinkamas mėšlo ir žaliųjų trąšų panaudojimas, augalų tręšimas azoto, kalio, fosforo, bakterinėmis trąšomis ir kalkėmis. Karo metais pradėti sėjomaininiai tręšimo bandymai. Visą laiką tyrimų rezultatai skelbti „Žemės ūkio akademijos metraščiuose“, vėliau „Žemės ūkio metraščiuose“, žurnale „Žemės ūkis“. Pagal A. Zimkuvienę (1997), Žemės ūkio tyrimo įstaigos darbų kokybė ir poveikis žemdirbystės kultūrai šalyje buvo vertinamas gana prieštaringai. Autorė daro išvadą, kad juos vykdę žmonės sukūrė bandymų darymo tradicijas, kuriomis naudojasi mūsų dienų agrarinių mokslų atstovai.

Agrocheminių tyrimų tarpukario metais apžvalgoje reikia paminėti ir vadinamuosius lokalinius bandymus, 1937 – 1940 m. vykdytus Žemės ūkio rūmų, rajonų agronomų, žemės ūkio mokyklų ir buvusius Žemės ūkio tyrimo įstaigos planuose. Juose tarp kitų klausimų buvo tiriamas miežių tręšimas mineralinėmis trąšomis, dirvožemių analizes darė B. Baginskas.

Žemės ūkio akademijos ir kitų mokslinių institucijų dirvotyros kartu su melioracija ir agrochemijos šakų mokslininkų poveikį šalies žemės ūkio kultūrai kelti vaizdžiai atspindi jų publikacijų mokslometrinė analizė (6 pav.).