Vilniaus uniVersitetas a. J. Greimo centro studiJos / 8
Yüklə 0,93 Mb. Pdf görüntüsü
|
| 1 Vilniaus uniVersitetas a. J. Greimo centro studiJos / 8 semiotika trys semiotikos Baltos lankos 2012
2 redakcinė kolegija: arūnas sverdiolas, Gintautė Žemaitytė, saulius Žukas Šį numerį sudarė kęstutis nastopka Žurnalo sudarymą parėmė lietuvos mokslo taryba Žurnalo leidimą remia Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas išversta ir parengta spaudai lietuvos mokslo tarybos lėšomis pagal nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 m. programą, sutarties nr. lit-6-17. tekstai: © thomas F. Broden © silvi salupere © kęstutis nastopka © dalia kaladinskienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2012 isBn 978-9955-23-657-3 issn 1392-0219 © Baltų lankų leidyba, 2012 3 tu r i n y s kęstutis nastopka PratarmĖ 5 thomas F. Broden alGirdo Juliaus Greimo
BioGraFiJos kontūrai 9 silvi salupere semiotika kaiP mokslas 36 thomas F. Broden Greimo ir Peirce’o semiotikos 55
4 5 Algirdo Juliaus Greimo semiotinių studijų ir tyrimų centras 1994 m. pradėjo leisti mokslinių studijų seriją „Semiotika“. Pir majame sąsiuvinyje buvo išspausdintas prancūzų semiotikės Heidi Toelle tyrimas „Apie neapibrėžtumą“ – Barbey d’Aurevilly novelės „Gražiausia Don Žuano meilė“ analizė. Semiotikos studentams ir šiandien tai tebėra parankinė metodologinė knyga. Išėjo septy ni „Semiotikos“ sąsiuviniai, skirti arba atskirų kūrinių (Prospero Mérimée „Lokys“, Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“), arba vieno poeto (Oskaro Milašiaus) tekstų analizei. Šioje serijoje išspausdintas ir Greimo „Baimės ieškojimas“ – lietuvių liaudies pasakų apie bebai mį herojų semiotinė analizė drauge su pagrindiniais analizuotų pasakų variantais. Vienas sąsiuvinis buvo skirtas interdisciplininio seminaro ir jo pagrindu surengtos mokslinės konferencijos „Šiuo laikinio socialinio diskurso analizė“ pranešimams. Tikėtasi, „kad šis interdisciplininio pobūdžio studijų leidinys, sujungęs skirtingų specialybių, įvairių aukštųjų mokyklų dėstytojus, doktorantus ir studentus, sulauks savojo tęsinio“. Deja, 1999 m. dėl įvairių priežasčių serijos leidimas nutrūko. Semiotiniai tyrimai ir toliau rasdavo vietos „Baltų lankų“ žurnale, tiesa, derindamiesi prie įvairesnio skaitytojų rato. Sumanymą atgaivinti „Semiotiką“ paskatino šiemetinė akade minė „Baltų lankų“ savaitė. Platesnius semiotikos akiračius atvėrė mūsų svečiai Purdue universiteto (JAV) profesorius Thomas F. Bro denas ir Tartu universiteto Semiotikos departamento dėstytoja Silvi Salupere. Atnaujintos „Semiotikos“ sąsiuvinyje spausdinami jų pra nešimų pagrindu parengti straipsniai. Semiotikos kelias į Lietuvą prasidėjo septintajame praėjusio am žiaus dešimtmetyje nuo Tartu (Kiaeriku) vasaros mokyklų. Pirmuosius p r a t a r m ė 6 semiotiko žingsnius čia žengė Tomas Venclova, netrukus tapęs se miotinių idėjų skleidėju Lietuvoje. Tartu semiotikos įkūrėjo Juri jaus Lotmano pėdomis sekė ir kiti semiotika besidomintys lietuvių literatūrologai. Po Greimo viešnagių Lietuvoje 1971 ir 1979 metais sustiprėjo Paryžiaus semiotikos mokyklos trauka. Susirašinėdami su Greimu ir studijuodami jo siunčiamus semiotinius tekstus, lietuvių semiotikai tapo jo mokiniais. Nepriklausomoje Lietuvoje Greimo iniciatyva užsimezgė tiesioginiai ryšiai su prancūzų semiotikais. Ne veltui 1992 m. Vilniaus universitete įkurtas semiotinių studijų ir tyrimų centras buvo pavadintas Algirdo Juliaus Greimo vardu. Būdamas Tartu–Paryžiaus tarpukelėje, Greimo centras atlieka ir metodologinio tarpininko funkciją. Lietuvių semiotikai tebėra uolūs Jurijaus Lotmano ir jo mokinių darbų skaitytojai. Jie remiasi tartiečių nuostatomis savo tyrinėjimuose, dalyvauja Tartu ir Tali no universitetuose rengiamose semiotikų konferencijose. Vilniaus universiteto semiotikos magistrantams skaitomas lotmaniškos pa kraipos Kultūros semiotikos kursas. Glausta amerikinės Charleso Sanderso Peirce’o semiotikos ap žvalga pateikta VU Komunikacijos fakulteto docento Algirdo Budre vičiaus knygelėje „Semiotikos įvadas“ (1998). Bet apie amerikinės semiotikos santykį su Greimo semiotika, kuri priskiriama „litera tūrinei krypčiai“, čia beveik nekalbama. Šiame „Semiotikos“ sąsiuvinyje – pirmąsyk Lietuvoje – mezgasi šių trijų semiotikos mokyklų dialogas. Thomo F. Brodeno moksliniai interesai formavosi Greimo Pary žiaus seminaro, kurį jis lankė 1981–1982 m., aplinkoje. Moksli ninkas ir šiandien lieka ištikimas pagrindiniams metodologiniams Greimo mokyklos principams. Bet dėstydamas JAV universitete jis puikiai išmano ir amerikietiškąją semiotiką, tai, kas sieja šiuos du semiotikos žemynus ir kas skiria. Spausdinamas Brodeno straipsnis „Algirdo Juliaus Greimo bio grafijos kontūrai“ yra jo rašomos Greimo intelektualinės biografijos skyrius. Tai bus pirmoji studija apie Greimą anglų kalba ir, ko gero, 7 apskritai pirmoji mokslinė Greimo biografija. Nors šiame skyriuje apsiribojama Greimo gyvenimu iki emigracijos, biografas bando ap čiuopti sąsajas tarp Greimo asmenybę formavusių metų ir vėlesnio įsipareigojimo siekiant ambicingų mokslinio reikšmės aprašymo tikslų. Daroma išvada, kad rezistencinė Greimo kova Lietuvoje buvo „puikus pasiruošimas akademinėms kovoms Lotynų kvartale, Prancūzijoje ir visame pasaulyje“. Paryžiaus semiotikos santykis su amerikine semiotika dažnai suvokiamas kaip metodologinis ginčas, kuriame savo principus daugiausia dėsto greimininkai, o pirsininkai lingvistinę semiotikos problematiką tiesiog ignoruoja. Atsakomojo amerikiečių atgarsio stoką pripažįsta ir Brodenas. Bet paryžiečių nuostata jam atrodo gerokai sudėtingesnė. Pradinis skepticizmas „anapus balos“ ku riamos semiotikos atžvilgiu aiškinamas būgštavimu, kad filoso finiai Peirce’o išvedžiojimai nesugriautų viena kitą apibrėžiančių sąvokų sistemos. Stiprėjantis Greimo pasekėjų domėjimasis ame rikine semiotika siejamas su poslinkiais, praplėtusiais Paryžiaus „standartinės semiotikos“ rėmus. Peirce’o plėtotą juslinio suvokimo teoriją paskatino prisiminti fenomenologinis greimininkų posūkis, dinaminę Peirce’o semiozės sampratą suaktualino dėmesys sakymui ir kultūrinėms praktikoms, o pirsiška betarpiško ir dinaminio ob jekto skirtis pravertė besiformuojančiai objekto semiotikai. Brodenas pažymi, kad Greimo semiotika anaiptol nesiriboja lingvocentristine problematika, kaip teigia daugelis pirsininkų. Greimas nuo pat pradžių suvokė semiotiką kaip apimančią ne vien žodinę raišką ir, be kalbininkų, įtraukė į savo tyrimų grupę įvairių sričių specialistų, kurie padėjo tobulinti semiotinės analizės įran kius. Pastaruoju metu itin plataus pripažinimo susilaukė vizualinės semiotikos ir sociosemiotikos tyrinėjimai. Aktualus Brodeno teiginys, kad Peirce’o semiotika yra ne tik abstraktus teorinis statinys, bet ir veiksmingas analizės instrumen tas. Kaip pavyzdys pateikiamas Peirce’o „dinaminės interpretantės“ taikymas Antonino Artaud Žiaurumo teatrui. Yüklə 0,93 Mb. Dostları ilə paylaş:
|