Vilniaus uniVersitetas a. J. Greimo centro studiJos / 8
Yüklə 0,93 Mb. Pdf görüntüsü
|
67 botyros pamatas, pabrėžiant stoikų, saussure’o ir ypač – Peirce’o indėlį. išskleidęs Peirce’o semiozės sampratą ir ikonos, indekso bei simbolio triadą, autorius sistemiškai parodo, kaip ikoniniai signifikanto ir signifikato santykiai (panašumo ir bendrų savy- bių santykiai) pasireiškia gramatikoje, žodyne, morfologijoje, fonologijoje ir poezijoje, taip sušvelnindamas kalbos arbitralumo postulatą. Vėlesniuose straipsniuose Jakobsonas nušviečia Peirce’o semiozės kaip dinaminio proceso, kuriame ženklo esmė yra jo interpretacija, jo vertimas į kitą ženklą, sampratą. 24
mąstytoją savo pirmtaku bei sąjungininku kovoje su metafizika ir ja grindžiama žinojimo bei visuomenės tvarka. 1967 m. išleistoje provokuojančioje knygoje De la grammatologie derrida tvirtina, kad aprašydamas ženklo veiklą kaip kelią tarp dviejų semiotinių esybių – nuo reprezentameno prie interpretantės, Peirce’as įvykdo transcendentalinio signifikato dekonstrukciją. 25 derrida manymu, Peirce’o semiozė neigia galimybę nujausti idėjas nematerialiu pavi- dalu, išvengiant kintančio ženklų laikiškumo ir juslingumo. Šitaip sugriaunamas idealistinės tapatybės pamatas – „savaiminė esatis“. Beveik tuo pat metu Paulis ricœuras išdėsto panašų požiūrį į Peirce’o mokymą, gretindamas jį su Greimo Struktūrinės seman tikos strategija ir priešpriešindamas tokias „imanentines“ ženklo teorijas hermeneutikai, kuri atverianti ženklus jų įvardytam pa- sauliui. 1966 m. rašytame straipsnyje, perspausdintame Interpreta cijų konflikte (1969), ricœuras svarsto Greimo ir Peirce’o prieigas, grindžiamas moksline kalbos analize, priešingai nei humanistinė hermeneutika, iškelianti į pirmą vietą reikšmę ir tekstus. 26 tyrėjai gali rinktis tarp mokslo ir filosofijos, analizės ir sintezės, kalbos ir ženklų uždarumo ar atvirumo. Ši dichotomija įmanoma vien todėl, 24 ten pat.
25 Jacques derrida, Of Grammatology, Baltimore: The Johns hopkins uP, 1976, p. 49. 26
Paul ricœur, „le problème du double-sens comme problème herméneutique et comme problème sémantique“, in: Le conflit des interprétations, Paris: seuil, 1969, p. 64–79.
68 kad ricœuro straipsnyje ignoruojamos Greimo atliktos skaity- mo, reikšmės ir interpretacijos analizės, pavyzdžiui, Struktūrinės semantikos skyrius apie izotopiją 27 , o taip pat neatsižvelgiama į pamatinį „objekto“ vaidmenį Peirce’o aprašytoje semiozėje. Po ket- verių metų ricœuras priešpriešins vieną kitai Greimo ir Peirce’o nuostatas semiozės ir reikšmės atžvilgiu. 28 Pasak jo, drauge su lévi- straussu ir Barthes’u Greimas siūlo naratyvinę analizę, pagrįstą grynai formaliomis lingvistinėmis procedūromis, ir todėl nepajė- giąs užčiuopti reikšmės, o amerikinės semiotikos pateikta interpre- tantės ir interpretacijos samprata sutvirtinanti egzegezės pamatus. standartinis modelis 7 dešimtmečio gale kilęs prancūzų semiotikų susidomėjimas Peirce’u gana greit atslūgo.Vėlesnius du dešimtmečius Greimas ir jo grupė arba tylomis apeidavo amerikiečių semiotiko darbus, arba laikė juos nesvarbiais, o kartais diskusijose atvirai deklaruo- davo jų klaidingumą. Veidrodinis šitokio nepaisymo ir priešišku- mo atspindys buvo Peirce’o semiotikos šalininkų atsakas. daugelis jų atmetė europinę semiotiką en bloc, prikabindami jai „sosiūriz- mo“ etiketę ir dažnai prišliedami prie jos struktūralizmą ir po- struktūralizmą. tokie kritikai retai kalba apie Greimo semiotiką. Greimo semiotikos tekstuose apie Peirce’ą beveik neužsimena- ma. išimtį sudaro Greimo ir courtéso žodynas, kuriame Peirce’as minimas tris kartus, apibrėžiant jo terminus ikona, indeksas ir simbolis. 29 Glaustas triados aprašymas palydimas išvada: „laikan- 27 algirdas Julius Greimas, Struktūrinė semantika, Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. 107–144. 28 Paul ricœur, „Qu’est-ce qu’un texte? expliquer et comprendre“, in: Hermeneu tik und Dialektik. Aufsätze, vol. 2, Sprache und Logik, tübingen: mohr, 1970, p. 181–200. 29 algirdas Julien Greimas, Joseph courtés, Sémiotique. Dictionnaire raisonné de la théorie du langage, Paris: hachette, 1979. „iconicité“, p. 177, „indice“, p. 186, „symbole“, p. 373. 69 tis mūsų požiūrio <...>, kad semiotikos operacijos yra veiksmingos tik tada, kai analizė įtraukia tai, kas yra šiapus ar anapus ženklo, siūloma klasifikacija, nors ir įmanoma, neatrodo itin įdomi“ 30 .
mesti metodologiją, apsiribojančią žodžiu. Greimas išskyrė tokius vienetus ir schemas kaip semantinės kategorijos, elementarioji reikšmės struktūra, izotopija, aktantinė schema, kurių sąveika baigiasi generuojamais ženklais. artimas Greimo bendradarbis Jeanas claude’as coquet pritarė Peirce’o nušalinimui pateikdamas tokius argumentus: „Priešingai semiotikai, kurią įkvėpė ameri- kiečių logiko Peirce’o darbai <…> Paryžiaus mokykla neteikia daug reikšmės „ženklui“, jo klasifikacijoms ir algebrinei kom- binatorikai. <…> mūsų projektas yra kitoks: jis siekia aprašyti tinklus, kurie įtraukia ženklus ir neženklus. <…> Ženklas yra tik sistemos padarinys.“ 31 kita proga Greimas kiek kitaip aiškino tai, kodėl jis laikosi atokiai nuo Peirce’o semiotikos. 1983 m. surengtoje konferenci- joje solomonas marcusas jo paklausė: „ar manote, kad šiandien tikslinga jus lyginti su Peirce’o koncepcijomis ir jų šiuolaikinėmis atmainomis?“ Greimas atsakė: „mano nuomone, šis œuvre yra labai chaotiškas, istorine prasme atgyvenęs ir ketinantis apžioti visas sritis. Į klausimą, ko vertas palyginimas su Peirce’o idėjomis, atsakyčiau, kad būtų pavojinga įvesti šias sąvokas į mūsų plėtojamą semiotinę teoriją“ 32 . atrodo, kad pagrindinis tokio atmetimo aks- tinas – būgštavimas, kad chaotiška Peirce’o semiotika nesugriautų to, ką Greimas laikė standartinės Paryžiaus semiotikos pamatu – griežtą konstrukciją, viena kitą apibrėžiančias sąvokas, sąlyginį struktūrinių komponentų homogeniškumą. 30 ten pat, p. 177. 31
Jean-claude coquet, „4–14 août 1983, Sémiotique. A partir et autour de l’œuvre d’A. J. Greimas, cerisy“, Actes sémiotiques. Bulletin, 1983 dec., nr. 6 (28), p. 54–56. 32
algirdas Julien Greimas, „Postulats, méthodes et enjeux: algirdas J. Greimas mis à la question“, in: La sémiotique en jeu. A partir et autour de l’œuvre d’A. J. Greimas, amsterdam: Benjamins, 1987, p. 310.
70 tuo pat metu Peirce’o semiotikos šalininkai lygino amerikinę semiotiką su saussure’o vizija, teigdami, kad dinaminis ir triadinis požiūris į semiozę yra kur kas pranašesnis už garsiojo kalbininko statiškas ir binarines formuluotes, o taip pat, kad Peirce’o semio- tika apima visus reiškinius, o sosiūrininkai arba apsiriboja kalba, arba neteisėtai taiko savo lingvistinius modelius nekalbiniams reiškiniams. iš tikrųjų Greimas nuo pat pradžių suvokė semiotiką kaip apiman čią neverbalinius reiškinius ir skatino kitų nei kalbotyra sričių specialistus jungtis prie jo tyrimų grupės, kad jie padėtų plėtoti semiotikos teoriją ir metodus. Greimas vadovavo kolekty- viniam gestikuliacijos, proksemikos ir kinezės tyrimui ir paskelbė reikšmingą straipsnį, kuriame šios temos buvo susietos su pla- tesniu žmogaus veiklos pasaulyje ir akistatoje su kitais subjektais kontekstu 33 . Greimo paveikti tokie muzikologai kaip eero tarasti, costin miereanu ėmė plėtoti muzikos semiotiką. Jis taip pat įsteigė grupę, kuri tyrinėjo plastinius menus (abrahamas Zemszas, Jeanas marie Flochas, Felixas Thürlemannas). ankstyvuoju veiklos peri- odu Greimas išspausdino įtakingą straipsnį apie erdvės semiotiką, skirtą architektūros ir urbanistikos problemoms, o taip pat pri- traukė į savo grupę talentingų architektų (alainą renier ir manarą hammadą), komunikacijos, kompiuterinių sistemų ir filosofijos specialistų (Pierre’ą Boudoną ir madeleine’ą arnold). Greimo stu- dentai dalyvavo plėtojant kompiuterinį architektūros modeliavimą. tai buvo itin aktualu laikotarpiu, kai vyriausybė projektavo naujas miesto teritorijas, kuriose turėjo iškilti gyvenamieji daugiaaukščiai. Paryžiaus semiotikai daug prisidėjo, kad suderintų bendruomenės interesus ir aplinką, siekė, kad technologiniuose, biurokratiniuose, buhalteriniuose vyksmuose nenukentėtų gyvenimo kokybė. koks yra europos kalbininkų ir semiotikų požiūris į kalbos ir neverbalinės patirties santykį? saussure’o Bendrosios kalbotyros kursas nagrinėja tik dalį temų, kurias Ženevos universiteto profe- 33 algirdas Julien Greimas (ed.), Pratiques et langages gestuels, in: Langages, 1968, nr. 10. 71 sorius ketino apžvelgti savo kurse. Pavyzdžiui, šiame veikale nėra atidžiau tyrinėjami santykiai tarp kalbėjimo ir neverbalinių prak- tikų bei gyvenamosios aplinkos. 34 Benveniste’as užsimojo susieti struktūrinę kalbotyrą su analitine filosofija: pasak jo, sosiūriškoji ženklo samprata priklauso „semiologiniam“ kalbos matmeniui, o kalbos vartojimas komunikacinėse situacijose sudaro jos „seman- tinį“ matmenį, įtraukiantį referenciją. 35 savo ruožtu Greimas skyrė dvi pagrindines semiotikos tyrinėjamų objektų sritis: natūraliąsias kalbas ir natūralųjį (neverbalinį) pasaulį. kiekvieną šių sričių apibūdina jai būdingas praktikų, santykių ir sąveikų tinklas. 36
lyginamoji analizė galėtų tirti vizualinį ir taktilinį objekto ar praktinės veiklos suvokimą, tyrinėti kalbinį to paties objekto ar praktikos įvardijimą, o vėliau palyginti abiejų analizių rezultatus. Greimo semiotika kūrė savo metodologiją kaip priešpriešą istoricistiniam požiūriui, kuris vyravo Prancūzijoje tradiciniuose literatūros tyrinėjimuose, o taip pat kaip opoziciją marksizmui, kuris tuo metu Paryžiuje buvo labai įtakingas. Greimo monogra- fijoje Maupassant analizuojama novelė, kurios veiksmas vyksta 1870-aisiais – Prancūzijos–Prūsijos karo ir Paryžiaus komunos metais. nors atvirai nediskutuojamos, bet numanomos, proble- mos, susijusios su šiuo istoriniu konfliktu ir šiuolaikine socialine dinamika. 37 tačiau apskritai Paryžiaus semiotika propaguoja tokią semiotiką, kuri analizuoja reikšminę visumą, o ne siaurus komu- nikacijos aspektus. Postandartinė semiotika trys tarpusavyje susiję poslinkiai Greimo semiotikoje, papildę „standartinį modelį“, pastebimai pakeitė jos santykį su Peirce’o 34
saussure, Course, p. 65. 35
Émile Benveniste, „sémiologie de la langue“, in: ibidem, Problèmes de linguistique général, vol. 2. Paris: Gallimard, 1974, p. 43–66. 36 Greimas, courtés, Sémiotique, „Sémiotique“, a, §1–4. 37 Greimas, Maupassant. 72 semiotika: tai dėmesio perkėlimas į sakymo problematiką, feno- menologinis posūkis ir vizualinės semiotikos, o taip pat objektų ir [socialinių] praktikų semiotikos iškilimas. klasikinė semiotika daugiausia domėjosi objektu (diskursu, atvaizdu, kompozicija ir t. t.) kaip produktu – tuo, ką kalbininkai vadina „pasakymu“, o postandartinė Paryžiaus semiotika didesnį dėmesį skyrė sakymui, semiozei kaip signifikacijos aktui ir elgsenai specifiniuose ko- munikaciniuose kontekstuose. Šiuolaikinė Paryžiaus semiotika, analizuodama reklamą, žinoma, tyrinėja sukurtuosius vaizdinius, bet pirmiausia jai rūpi semiotinės praktikos, strategijos ir lūžio momentai, veikiantys kampanijos kūrybinius ir komunikacinius procesus nuo koncepcijos sukūrimo iki jos įgyvendinimo. 38 se- miotika toliau analizuoja prekes ir meno dirbinius, tačiau taip pat tyrinėja tokias aplinkas kaip mažmeninės prekybos taškai ir muziejai, kad ištirtų subjektų erdvinius santykius, vartotojų praktikas, jų prasmingą patirtį, o taip pat būdus, kuriais prekių išdėstymas ir logistika dalyvauja mainuose. 39 antra, 9 dešimtmetyje Greimo semiotika atliko fenomenologi- nį posūkį. atsispirdamos nuo husserlio ir merleau-Ponty, tokios studijos kaip Greimo Apie netobulumą tyrinėja juslinį suvokimą ir estetiką, įvairių juslių specifiškumą, o taip pat sinesteziją. imama domėtis, kaip skirtingos juslinės patirtys kuria skirtingus santy- kius tarp subjekto, objekto ir kitų subjektų. 40 tokių aistrų kaip baimė, pavydas, šykštumas ir nostalgija analizė parodė, kaip kūnas patiria ir išreiškia afekto būsenas ir koks yra įvairių medijų povei- kis. Pratęsdama tradicines stabilių situacijų ir netolydžių procesų analizes, šiuolaikinė semiotika skiria daugiau dėmesio labilioms 38 Jacques Fontanille, Pratiques sémiotiques, Paris: PuF, 2008. 39 isabella Pezzini, Pierluigi cervelli (eds.), Scene del consumo: dallo shopping al museo, rome: meltemi, 2006. 40
Žr. algirdas Julien Greimas, De l’imperfection, Périgueux: Fanlac, 1987; Jean- claude coquet, La quête du sens. Le langage en question, Paris: PuF, 1997, ibidem, Phusis et logos. Une phénoménologie du langage, saint-denis: Presses universitaires de Vincennes, 2008. 73 besikuriančioms formoms ir reikšmėms, išryškina laipsniškumą ir tolydumą. standartinė semiotika naudojasi retrospektyvaus žvilgsnio pranašumu, redukuojančiu galimybes į baigtinę sistemą, o naujieji tyrinėjimai iškelia procesualią perspektyvą, aprėpiančią besiskleidžiantį subjekto akiratį, kai subjektas, nors jo žinoji- mas yra ribotas ir neužtikrintas, veda derybas situacijose, kurių baigties negalima numatyti. Poslinkį nuo klasikinės semiotikos prie pasijų ir estetikos tyrinėjimų galima lyginti su ankstyvojo kognityvizmo transformacija į „įkūnytą kognityvinę“ paradigmą. trečia, nors standartinėje semiotikoje dažniausiai buvo tyri- nėjamas verbalinis diskursas, pastaraisiais dviem dešimtmečiais tyrimai koncentruojasi į vizualumą, industrinius dizaino objektus ir socialines praktikas. 41 Šiose medijose juslinės formos pasirodo ne taip glaudžiai susijusios su konvencionaliomis reikšmėmis, net jei jos lieka akivaizdžios ir sukelia reikšmingus emocinius atsa- kus. estetika, kultūrinė antropologija ir fenomenologija suteikia tyrimui daugiau informacijos nei kalbotyra ar kalbos filosofija. dėl šių trijų nepriklausomų poslinkių metodologijoje ir dė- mesio pasiskirstyme pastaraisiais dešimtmečiais Paryžiaus se- miotika turbūt tapo ne tokia koncentruota, labiau išcentrinė ir heterogeniška. to pasekmė – tam tikrų intelektualinių tradicijų ir figūrų, kurios slėpėsi klasikinės semiotikos klestėjimo laiko- tarpiu, išnirimas ir vis svarbesnis vaidmuo. ir intelektualinė, ir institucinė evoliucija nulėmė, kad dalis Paryžiaus semiotikų vėl susidomėjo Peirce’u. 41 Žr. Pierluigi Basso, maria Giulia dondero, Semiotica della fotografia, rimini: Guaraldi, 2006; anne Beyaert-Geslin, L’image préoccupée, Paris: hermès la- voisier, 2009, ibidem, Sémiotique du design, Paris: PuF, 2012; Jean-François Bordron, L’iconicité et ses images. études sémiotiques, Paris: PuF, 2011; stefania caliandro, Images d’images, Paris: l’harmattan, 2008; michela deni, Oggetti in azione. Semiotica degli oggetti: dalla teoria all’analisi, milan: Franco angeli, 2002; maria Giulia dondero, Fotografare il sacro. Indagini semiotiche, roma: meltemi, 2007; maria Giulia dondero, Jacques Fontanille, Des images à problèmes. Le sens du visuel à l’épreuve de l’image scientifique, limoges: Pulim, 2012; Jean-marie Floch, Identités visuelles, Paris: PuF, 1995.
74 dėmesys sakymui ir kultūrinėms praktikoms suartina šiuolai- kinę Greimo semiotiką su Peirce’o dinaminiu semiozės modeliu ir jo aukštinama ženklo veikla. susidomėjimas fenomenologija ir jusliškumu primena Peirce’o orientavimąsi į filosofiją ir juslinį suvokimą. iš tiesų Greimo estetiniai svarstymai studijoje Apie ne tobulumą panašūs į Peirce’o bandymus apibrėžti pirmybę. Posūkis į vizualių ir taktilinių objektų analizę primena Peirce’o domėjimąsi fotografija ir koreguoja Paryžiaus semiotikos lingvocentristinį įvaizdį. Paryžiaus semiotikai pasitelkė Peirce’o teoriją pristatydami semiozę 42
43 analizes, diagramų tyrimus 44 ir nagrinė- dami santykius tarp ženklų, reikšmių ir buvimo 45 . kiti mąstytojai ir semiotikos bendrakeleiviai parodė Greimo ir Peirce’o objekto sampratos giminingumą ir pasiūlė sinkretišką, jungtinį modelį, susiejantį Greimo ir Peirce’o semiotikos elementus. 46 nauji akiračiai du probleminiai laukai, kuriems nei Greimo, nei Peirce’o semiotika neskyrė pakankamai dėmesio ir kurie atveria naujas galimybes būsimam semiotiniam tyrinėjimui, yra istorija ir nau- josios medijos. ir Greimas, ir Peirce’as domėjosi istorija, dalyvavo istoriografinėse savo meto diskusijose reikšdami savo požiūrį ir 42
Jacques Fontanille, The Semiotics of Discourse, new York: Peter lang, 2006, p. 8–10.
43 Basso, dondero, Semiotica della fotografia, p. 143–291. 44
2011, ottawa, 2012. 45
Jean-François Bordron, „Pour une théorie catégorielle de la diversité“, Poetica et analytica, 1987, nr. 4, p. 33–45, ibidem, „réflexion sur la genèse esthétique du sens“, Protée, 1998, nr. 26 (2), p. 97–104. 46
ellen J. van.Wolde, „Greimas and Peirce. Greimas’ Generative semiotics and elements from Peirce’s semiotics united into a Generative explanatory mo- del“, Kodikas / Code. Ars Semiotica, 1986, nr. 9, p. 331–366, ibidem, „a semiotic analytical model Proceeding from Peirce’s and Greimas’ semiotics“, Kodikas / Code. Ars Semiotica, 1987, nr. 10, p. 195–212.
75 teikdami pasiūlymus. abu mąstytojai nubrėžė visuotinės chrono- logijos metmenis numatydami ateities etapus 20–30 metų į priekį. tačiau nė vienas iš jų sistemingai neintegravo istorijos į semiotiką. Jurijaus lotmano darbai šiuo atžvilgiu labiau paveikūs. tai parodė 2012 m. Prancūzų semiotikos asociacijos suvažiavimas liège’e, kurio tema buvo „semiotika ir diachronija“. naujosios informacinės technologijos ir medijos, taip pat ir socialinės medijos padarė revoliucinį poveikį ženklų gyvavimui visuomenėje, pakeitė jų veikimą pasaulyje ir jų santykį su indi- vidualia patirtimi. daug Paryžiaus semiotikų šiuo metu dėsto komunikaciją arba dirba šiame lauke. eleni mitropoulou ir nanta novello-Paglianti 2011–2012 m. organizavo „medijų semiotikos“ kūrybines dirbtuves aukštųjų socialinių mokslų studijų mokykloje (école des Hautes études en Sciences Sociales). Paryžiaus semio- tikai tyrinėjo nešiojamųjų kompiuterių technologines inovacijas, o alessandro Zinna sukūrė semiotinę elektroninės sąsajos (inter face) teoriją. 47 Visi šie tyrimai kol kas pradreskia tik paviršiaus lukštą sektoriuje, kuris labai greitai keičiasi. aktualūs teoriniai straipsniai, grindžiami gausiais konkrečiais tyrimais, galėtų svariai prisidėti prie naujųjų medijų supratimo. tokie tyrinėjimai sulauk- tų plataus atgarsio ir sustiprintų semiotikos pozicijas nūdienos intelektualiajame peizaže. iš anglų kalbos vertė dalia kaladinskienĖ Versta iš rankraščio 47
alessandro Zinna, Le interfacce degli oggetti di scrittura. Teoria del linguaggio e ipertesti, rome: meltemi, 2004; nelly Giraud „la sémiotique au service de l’objet technique“, alessandro Zinna, „l’objet et ses interfaces“, in: Jacques Fontanille, alessandro Zinna (eds.), Les Objets au quotidien, limoges: Pulim, 2005, p. 97–110, 161–192.
76 išleido uaB „Baltų lankų“ leidyba Palangos g. 4, lt-01402 Vilnius leidykla@baltoslankos.lt www.baltoslankos.lt spausdino lietuvos edukologijos universiteto leidykla „edukologija“ t. Ševčenkos g. 31, lt-03111 Vilnius Yüklə 0,93 Mb. Dostları ilə paylaş:
|