Vilniaus uniVersitetas a. J. Greimo centro studiJos / 8

49

taigi „semiotika suteikia perspektyvą visuminei patirčiai; rem-

damasi savo pačios patirtimi, ji tampa „pirmuoju“ mokslu. <...>“ 

(deely 2005: 102). Žinoma, visa tai laukia semiotikos ateityje, o 

dabar:

tarp humanitarinių mokslų semiotika yra unikali tuo, kad tyrinėja tai, kas 

yra visų mokslų matrica, ir atskleidžia centrinį istorijos vaidmenį bandant 

suvokti supratimo visuotinumą. istorijos svarba supratimui atsiskleidžia 

per kultūros kodus, kurie vieninteliai anapus individualių įžvalgų išlaiko 

bendramatiškumą arba <...> bendrą mentalitetą.(deely 2005: 109)

aukščiau išdėstyti argumentai glaudžiai susiję su semiotikos 

kaip inter(trans?)disciplininio mokslo samprata. Čia taip pat ga-

lima  įžvelgti  užmojį  išpręsti  pamatinius  filosofinius  klausimus. 

tačiau semiotikos ir filosofijos santykio klausimas yra per platus, 

kad į jį atsakytume šiame straipsnyje. 

dabar būtų logiška apžvelgti semiotiką kaip mokslo teoriją ir 

mokslo tyrinėjimo pagrindą. Walterio a. kocho rinkinyje Semio­

tik und Wissenschaftstheorie (1990) semiotika kaip mokslas anali-

zuojama su vokišku kruopštumu. Šioje knygoje christoph hubig 

dalija  semiotiką  į  dvi  dalis:  mokslas-objektas  ir  metamokslas. 

Pirmoji apima semiotiką, kilusią iš saussure’o kalbotyros darbų ir 

suprantamą kaip bendrasis mokslas apie ženklus; tyrimo objektas 

čia yra ženklas (pirmiausia kalbinis) ir santykiai tarp signifikanto-

signifikato. Šį mokslą galima nusakyti, viena vertus, kaip Peirce’o 

semiotikos rekonstrukciją, kita vertus, čia būdinga refleksija, pri-

šliejanti semiotiką prie hermeneutikos tradicijos. 

tačiau tuo pat metu hubigas teigia, kad labai svarbu yra iš-

skirti skirtingus refleksijos lygmenis pačioje semiotikoje, nes tai 

leistų stebėti ir analizuoti skirtingiausius mokslinius fenomenus. 

tokiu būdu susiedamas mokslo teoriją, patį mokslą ir tikrovę, 

Walteris a. kochas pasiūlo „evoliucinės kultūrinės semiotikos“ sam-

pratą, kuri, pasak jo, sudarytų pagrindą tokio pobūdžio holistiniam 

---

50

pasaulio modeliui ir suteiktų mums taip reikalingą perspektyvą 

(koch 1990). 

Preliminarios išvados

Šiame  straipsnyje  nebandėme  išsamiai  aprašyti  visų  esančių 

nuomonių  apie  semiotiką  ar  paskelbti  kažkokią  galutinę  tiesą. 

nepaliestos liko daug įdomių ir svarbių problemų (pavyzdžiui, 

semiotika ir filosofija, semiotika ir kognityviniai mokslai, semi-

otikos praktika, pseudosemiotika). 

Įdomu pažvelgti į semiotikos „moksliškumą“ per mokslo filo-

sofo imre’s lakatoso

36

 teorijos ir metodologijos prizmę. Be jokios 

abejonės,  galima  tvirtinti,  kad  semiotikoje  gyvos  saussure’o  ir 

Peirce’o (manyčiau, kad estijoje ir – Jurijaus lotmano)

37

 įkvėptos 

tyrinėjimo programos, turinčios savo daugiau ar mažiau „tvirtą“ 

branduolį ir tam tikrą „apsauginį diržą“. Jeigu paklaustume, ar 

čia mes turime reikalą su mokslinėmis, t.y. progresuojančiomis 

programomis, ar vis dėlto pseudomokslinėmis, lakatoso teorija 

mums sunkiai duotų vienareikšmį atsakymą. 

ar semiotika yra tyrimo programa, kuri padeda mums „at-

skleisti  iki  tol  nežinomus,  naujus  faktus“,  ar  ji  mums  pateikia 

„dramatiškas nenuspėjamas ir stulbinančias prognozes“

38

, o gal 

šita teorija kaip tik prasilenkia su faktais? ar apkritai kalbant apie 

tą semiotikos dalį, kuri prisiima universalaus mokslo vaidmenį 

(beje, ne tik aprėpiančio visus kitus mokslus, bet ir iš anksto juos 

36 

lakatos 1980.

37

  Biosemiotikai čia turbūt prišlietų ir Jakobą von uexküllį. 

38 

Galima prisiminti deely, kuris po diskusijos apie keturis semiotikos (supratimo) 

amžius  pranašavo,  „kad  penktasis  semiotikos  amžius  ateis  ne  anksčiau  kaip 

XXii a. ar net (labiausiai tikėtina) ne anksčiau XXV amžiaus. tai įvyks, kai bus 

išsivysčiusi nauja inteligebili semiotinių gyvūnų karta, kuriai „ženklo veiksmo“ 

samprata, objektyvus santykis su ženklų sistemomis, atsirandančiomis sąveikau-

jant gamtai ir kultūrai, tiek spekuliatyviu, tiek  praktiniu aspektais ir teorinėje, 

ir praktinėje plotmėje atrodys visiškai natūralus. (deely 2001: 157). 

---

51

numatančio), įmanoma kalbėti apie laikinį teorijos ir faktų susie-

jimą (nustatymą, kas prieš ką eina)? 

Jeigu semiotika – tai nuolatinis modeliavimas ir kritika, sa-

vęs pačios teorija, kaip tvirtina kristeva, tai ši teorijos ir fakto 

priešprieša mums tartum išsprūsta. Būtent dėl šio neapibrėžtumo 

semiotika yra kritikuojama, tvirtinant, kad ji tarsi ir nelabai pati 

nori būti „normalus mokslas“ (kalbant thomas’o kuhno termi-

nais), kuriame kiekvienas naujas atradimas gali būti paaiškinamas 

iš vyraujančios paradigmos pozicijų. apibrėžtai paradigmai atsi-

rasti trukdo ir ta aplinkybė, kad semiotika kuria savo metodą, o 

iš dalies ir metakalbą, kiekvieną kartą vis naujai, atsižvelgiant į 

tyrinėjamą objektą. Jei prisimintume antrą moksliškumo kriterijų 

pagal lakatosą – tyrinėjimo programos nenutrūkstamumą, semi-

otikoje jis lyg ir atpažįstamas (ypač tada, kai lakatosas pateikia 

marksizmą ir froidizmą kaip pavyzdžius). sunku atsispirti pagun-

dai vėl pacituoti deely, pagal kurį šiuolaikinė, postmoderni era 

atnešė du atradimus: „pirma, tai naujas ženklo apibrėžimas, kuris 

apnuogina pamatinį semiotikos vaidmenį kiekvienai patirties ir 

pažinimo teorijai: ženklas yra tai, kas yra kiekvieno objekto prie­

laida. antra, parankus aprašymas, o galbūt net galėtume sakyti – 

adekvatus  semiotikos  savęs  pačios  apibrėžimas  kaip  galimybės 

būti suklaidintam tyrinėjimo.“ (deely 2005: 175).

39

tačiau  ar to užtenka, kad semiotika galėtų vadintis mokslu? 

Pagal lakatosą – ne, bet juk ir pati lakatoso teorija tėra viena iš ty-

rinėjimo programų, kurią lygiai taip pat galima atmesti. Galiausiai, 

39 

deely priešpriešina savo apibrėžimą dviem kitiems (kurie gali būti laikomi kohe-

rentiško tyrimo programos rezultatu): „Pirmasis, plačiai išgarsėjęs apibrėžimas 

priklauso umberto eco (1976). Jis teigė, kad semiotika tiria visa tai, kas gali 

būti panaudota melavimui, taip išvengdama vienpusiškumo.  antrąjį, mažiau 

žinomą, bet ne mažiau teatrališką apibrėžimą pasiūlė Paulis Bouissacas: pasak 

jo, semiotika, tyrinėdama viską, kas yra įdomu, užsimoja per plačiai, bet verta 

dėmesio jos prielaida, kad tai, kas įdomu, įtraukia semiozę; ją tyrinėdama semi-

otika pasiekia deramų rezultatų; tačiau dėl ženklui būdingo indiferentiškumo 

apibrėžtai arba vienareikšmei jo objekto tikrovei tai, ką semiotika atskleidžia, 

yra  klaidos  galimybė;  ji  neatsiejama  nuo  priemonių,  kuriomis  naudojamės 

tyrinėdami tiesą“.  (deely 2005: 175 fn).

---