Vilniaus uniVersitetas a. J. Greimo centro studiJos / 8

55

Greimo ir Peirce’o semiotikos

thomas F. Broden

Įvadas

daugelis  lietuvių  intelektualų  yra  susipažinę  su  savo  tautie-

čio a. J. Greimo semiotika. Veikalai, pristatantys jo metodą, yra 

prieinami lietuviškai, kaip ir straipsniai, kuriuose apibendrinama 

ir apmąstoma jo darbų visuma. kita vertus, yra ir kita pasaulyje 

pripažinimo  sulaukusi,  bet  lietuvoje  mažiau  žinoma  semioti-

ka – turiu omenyje charleso sanderso Peirce’o mokyklą. Šiame 

straipsnyje apžvelgiamos abi semiotikos kryptys, jame remiamasi 

prielaida, kad skaitytojai išmano Greimo semiotiką, bet pirsiškoji 

jiems mažiau žinoma. taigi straipsnyje lyginamos dvi semiotinės 

prieigos ir išskiriami trys prancūzų semiotikos mėginimo atsakyti 

į Peirce’o semiotiką etapai. deja, šis bandymas užmegzti pokalbį 

labiau  panašus  į  monologą  nei  dialogą,  nes  tik  keletas  Peirce’ą 

nagrinėjusių mąstytojų buvo susipažinę su Greimo darbais.

lyginant dvi semiotikas, atkreipiamas dėmesys į kritiką, kurią 

pirsininkai  išsakė  „sosiūriškųjų“  perspektyvų  plačiąja  prasme 

adresu, net jei šios daugeliu atžvilgių prasilenkia su Greimo pro-

jektu.

1

 taip pat paminėsime naujausius tyrinėjimus, kurie bando 

gretinti šias dvi semiotikas ir pasiūlo dvi svarbias temas, kurių 

nė viena semiotika pakankamai netyrinėjo, bet kurios nusipelno 

nūdienos semiotikų dėmesio. 

1

  Žr.  Thomas  F.  Broden,  „Greimas  between  France  and  Peirce“,  The  American 

Journal of Semiotics, 2000, nr. 15–16, p. 27–89.

---

56

Greimas ir Peirce’as: leidybos istorija 

algirdo Juliaus Greimo ir charleso sanderso Peirce’o darbų 

publikavimo istorijos labai skirtingos. ankstyvieji Greimo tyrinė-

jimai, rašyti prancūzų kalba, netapo užbaigtomis monografijomis 

ir nebuvo išleisti arba išėjo kaip padriki straipsniai moksliniuose 

žurnaluose, kur jie daugeliu atvejų šiandien nebeprieinami. kita 

vertus, įpusėjus 7 dešimtmečiui, daugelis brandžiųjų Greimo vei-

kalų pasirodė svarbiausiuose prancūzų žurnaluose ir knygų seri-

jose. Greimo darbai yra gerai struktūruoti, parašyti skaidria, labai 

abstrakčia ir sausa moksline kalba. Jo studentų ir bendradarbių 

pastangomis, daugelis mokytojo darbų buvo išversti ir publikuoti 

jam gyvam esant periodiniuose žurnaluose, o taip pat išėjo kaip 

knygos anglų, italų, portugalų ir ispanų kalbomis. 

Šiandien, prabėgus dvidešimčiai metų po Greimo mirties, iš 

tuzino knygų, kurių autorius ar bendraautoris jis yra, tik dviejų 

nebegalima rasti Prancūzijos knygynuose. didžioji jo veikalų dalis 

yra prieinama daugeliu romanų kalbų, o taip pat labiausiai kalbama 

pasaulio kalba – kinų. kita vertus, nėra išleista jo raštų rinktinė, 

kaip, pavyzdžiui, romano Jakobsono ir roland’o Barthes’o atvejais, 

taip pat niekur nespausdinta jo seminarų medžiaga, nors yra išlikę 

daugelio jų užrašai. nėra jokia kalba išleistos Greimo semiotikos 

„chrestomatijos“ ar antologijos, kur vienoje vietoje būtų pristato-

mos pagrindinės sąvokos ir interesų laukas. daugelį savo tyrinėji-

mų lietuvių mitologijos srityje Greimas rašė lietuviškai; pomirtinis 

leidinys turėtų pateikti šiuos Greimo darbus vienoje monografijoje, 

tačiau tik pusė jų tėra išversta į kurią nors kitą kalbą. 

Panašiai kaip Jeanas Paulis sartre’as, Peirce’as beveik be pa-

liovos rašė ir nemažai savo rašinių publikavo. Vis dėlto liko daug 

neskelbtų Peirce’o rankraščių. kai jam buvo beveik keturiasdešimt, 

jis parašė knygą apie astronomiją, bet tai buvo jo paskutinė mono-

grafija. daugelį svarbių Peirce’o straipsnių sunku priskirti įprasti-

nėms disciplinoms, juose gausu neologizmų, naujadarų, kuriuos 

---

57

autorius nuolat keisdavo. kadangi Peirce’as gyveno iš plunksnos 

darbų, daugelį jo straipsnio temų nulemdavo ne tik vidinė inte-

lektualinio kelio logika, bet ir finansinės priežastys. neprabėgus 

nė dvidešimčiai metų po jo mirties, du žymūs filosofai harvardo 

universiteto leidykloje išleido gerai sudarytą ir dažnam naudojimui 

pritaikytą šešių tomų Peirce’o raštų rinkinį, kurį vienas matemati-

kas vėliau papildė dar dviem tomais. Šie Rinktiniai raštai (Collected 

Papers) tapo autoritetinga jo darbų rinktine. 9 dešimtmetyje buvo 

sumanytas dar ambicingesnis projektas išleisti 30 tomų chrono-

loginį  Peirce’o  kūrybos  rinkinį,  tačiau  kol  kas  pasirodė  tik  keli 

tomai, kuriuose surinkta ankstyvoji Peirce’o kūryba. naudingos 

kompaktiškos Peirce’o antologijos yra anglų ir įvairiomis romanų 

kalbomis, o žymiausi jo straipsniai patalpinti internete. 

taigi matome, kad abu semiotikai parašė daugybę naujoviškų, 

mintį skatinančių darbų, kurie šiandien yra lengvai pasiekiami. 

nors Greimui gyvam esant jo veikalai buvo kur kas labiau paplitę 

nei Peirce’o, Peirce’as lenkia Greimą naujais, solidžiais, jo veiklą 

reprezentuojančiais leidiniais. 

Peirce’o semiotikos pagrindai

Pagrindinės sudedamosios Peirce’o semiotikos dalys grindžia-

mos  jo  fenomenologija  ar  „faneroskopija“,  kaip  jis  kartais  tai 

vadina. Peirce’as, tyrinėdamas reiškinius, išskiria „tris elementa-

rias kategorijas“: pirmybę, antrybę, tretybę. Pirmybės kategorijai 

priklauso „ypatybės“ arba „panašumai“, antrybės – „esami faktai“, 

tretybės  –  „dėsniai“

2

.  Peirce’as  pateikia  tokius  pirmybės  pavyz-

džius  kaip  „raudonas,  kartus,  varginantis,  kilnus“  –  tai  grynos 

ypatybės,  potencialūs  pojūčiai.  Pirmybė,  pasak  Peirce’o,  buvo 

„pasaulis tą dieną, kai adomas atvėrė akis, dar prieš suvokdamas 

2

  charles sanders Peirce, Collected Papers (cP), cambridge: harvard uP, 1960, 

t. 1, p. 418–420.

---