Vilniaus uniVersitetas a. J. Greimo centro studiJos / 8
Yüklə 0,93 Mb. Pdf görüntüsü
|
61 (betarpiškų ir dinaminių). Bendrosios kalbotyros kurse pabrėžia- ma, kad kalba nėra nomenklatūra ir kad žodis „medis“negali būti apibrėžiamas tiesiog prilyginant jį stambiam daugiamečiui miško augalui 15
esant tam tikroje situacijoje užsimezga ryšys tarp kalbėjimo ir objekto. Šiuo atžvilgiu Peirce’o semiozė seka triadiniu „trikampiu“, susiejančiu žodžius su „daiktais“ (plg. aristotelį, ivorą armstrongą richardsą ir t. t.). Be to, pabrėždamas reprezentameno ir dinami- nio objekto vaidmenį, Peirce’as nutolsta nuo radikalaus idealizmo ir spiritualizmo. antras aspektas, skiriantis Peirce’ą ne tik nuo saussure’o, bet ir nuo visų kitų galimų semiozės apibrėžimų, gali būti paaiškintas paties Peirce’o pasitelktu pavyzdžiu. kai karininkas įsako būriui „gerbti ginklu“, šis pasakymas laikytinas reprezenta- menu, kurio objektas yra karininko noras, kad kareiviai paruoštų ginklus, ir kurio interpretantė yra „nukreipti ginklus kaip įsakyta“ (įskaitant ir kareivių paklusimą 16 ). kaip ir daugelyje Peirce’o pavyz- džių, interpretantė yra rezultatas, veikimas pasaulyje, reagavimas į ženklą, o ne vien inteligebili pasakymo vertė. interpretantė parodo pragmatinį Peirce’o semio tikos pobūdį. Peirce’as pritaiko pradinį pirmybės, antrybės, tretybės trio generuodamas kitas tris triadas 17 : „Ženklai yra skirstomi pagal tris trichotomijas. Pirma, pagal tai, ar ženklas pats savaime yra gryna ypatybė, dabar esanti, ar bendrasis dėsnis; antra, pagal tai, ar ženklo santykis su savo objektu pagrįstas tam tikrais, tam ženklui būdingais bruožais, ar pagal buvimo santykį su tuo objektu, ar pagal jo santykį su interpretante; trečia, pagal tai, ar interpretan- tė pateikia jį kaip galimybės ženklą, ar kaip fakto ženklą, ar kaip proto ženklą“ 18 . kaip ir anksčiau, antroji ir trečioji klasė įtraukia prieš tai einančias. 15
Ferdinand de saussure, Course in General Linguistics, new York: Philosophical library, 1959, p. 65. 16 Peirce cP, t. 5, p. 473. 17 ten pat, t. 2, p. 234–263, plg. nöth, p. 44–45. 18 ten pat, t. 2, p. 243. 62 „triadinių santykių raiška“, arba esami faktai, sukėlė daugiausia diskusijų bandant pritaikyti Peirce’o ženklų trichotomiją, grin- džiamą atitinkamu jų pamato pobūdžiu (plg. antrybė). Ikona nurodo objektą pagal jo vidines ypatybes, indeksas žymi „ženklą, nurodantį objektą, apibūdinamą pagal požymį, realiai susijusį su tuo objektu“, simbolis yra „ženklas, kuris nurodo objektą, apibūdi- namą pagal dėsnį, paprastai susijusį su bendrosiomis idėjomis“ 19 .
eskizą. Beje, šios idėjos sudaro tik dalį jo bendresnių tekstų apie filosofiją ir mokslą. Paprastumo keliu ėjome didaktiniais tikslais, siekdami kuo aiškiau pristatyti sudėtingų Peirce’o idėjų panoramą, juolab kad Peirce’o idėjos, laikui bėgant, daugiau mažiau kisdavo. 1985 m. išėjusi iris smith studija apie antonino artaud teatro teoriją parodo Peirce’o semiotikos taikymo literatūros srityje gali- mybes. ir XX a. pradžios dramaturgas, ir semiotikas siekia įveikti dekartiškąjį dualizmą, susiedami materialius, kūniškus procesus ir nematerialias jėgas ir vertes. Panašiai kaip pragmatikas Peirce’as, modernistas artaud pabrėžia kinetinį meninės kūrybos ir patirties pobūdį priešpriešindamas jį klasikiniam kontempliatyvaus są stin- gio idealui. „Žiaurumo teatras“ reikalauja dramatiško veiksmo indeksalumo: atmesdamas gryną išmonę, artaud iškelia siužeto, pagrįsto aktualiais visuomenės įvykiais, svarbą, kaip, pavyzdžiui, jo 1935 m. drama Les Cenci parodo renesanso epochos katalikiš- kos šeimos žiaurumus. kita vertus, smith teigia, kad „Žiaurumo teatras“ supaprastina ir iškreipia dramatinius procesus. artaud veikale Teatras ir jo ant rininkas pasisakoma prieš šedevrų statymą – esą, kanoniškumas paralyžiuoja spektaklį, sukausto ir aktorių, ir publikos kūrybiš- kumą. smith pasitelkia pirsiškąją interpretantę ir ženklų plėtotę norėdama parodyti, kad semiozė visada lieka dinamiška ir atvira, o režisierius, aktoriai ir žiūrovai gali atverti naujas plotmes ka- noniškame repertuare – juk šedevras dažnai apibrėžiamas kaip 19 ten pat, p. 247–249. 63 kūrinys, kuriame kiekviena karta atskleidžia vis naują reikšmę. smith manymu, artaud estetika yra pernelyg idealistinė, iškrai- panti tikrąją teatro hermeneutiką ir redukuojanti dinamišką triadą į paprastesnę, statišką diadą, kurioje teatrinis reprezentamenas su interpretante susiejamas labai jau tiesiogiai. taigi „Žiaurumo teatras“ utopiškai įsivaizduoja publiką kaip vieną kūną. smith, priešingai, tvirtina, kad Peirce’o dinaminė interpretantė tinkamai perteikia žiūrovų santykio su spektakliu įvairovę. artaud opti- mistiškai įsivaizduoja, kad vienintelė jo spektaklio reikšmė bus akivaizdi betarpiškai publikos reakcijai. smith, savo ruožtu, pabrė- žia skirtumą tarp dinaminės ir galutinės interpretantės, parodo, kad teatro žiūrovų to paties kūrinio interpretacijos, laikui einant, keičiasi ir vystosi. artaud trokšta absoliutaus ikoniškumo, kuris, jo manymu, turėtų padėti pasiekti tikrą dramatišką išgyvenimą, taigi sudėtingoje semiozės dinamikoje jis ignoruoja platonišką betarpiško objekto išaukštinimą. dvi semiotikos: panašūs ir skirtingi išeities taškai Bendrosios Greimo ir Peirce’o nuostatos pakankamai akivaiz- džios, dėl to galima sakyti, kad abu semiotikai atstovauja skir- tingoms bendro tyrinėjimo, vadinamo semiotika, kryptims. abi doktrinos siekia aprašyti pamatinius viso žmogiškųjų reiškinių spektro aspektus, tyrinėdamos ženklus, reikšmę, žmogaus veiklą, individualias ir kolektyvines instancijas. naudodamiesi veikiau kokybiniu nei kiekybiniu tyrimo metodu, abu mąstytojai paverčia semiotiką humanistine proza, kuriai svarbiau yra konceptualiza- vimas nei formalizavimas, t.y. jie nepateikia tiesioginių skaičia- vimų ar simbolinių formulių kaip grynojoje matematikoje arba formalioje logikoje. tuo pat metu abi prieigos išlaiko sąlyginai for- malią perspektyvą ta prasme, kad jos nesiremia nei psichologija, nei sociologija. Peirce’o ir Greimo semiotikos vystėsi, mąstytojai Yüklə 0,93 Mb. Dostları ilə paylaş:
|