Vilniaus uniVersitetas a. J. Greimo centro studiJos / 8
Yüklə 0,93 Mb. Pdf görüntüsü
|
64 plėtojo savo samprotavimus vėlesniuose darbuose, tikslino mintį, suteikdami jai naujų spalvų ir pratęsdami ją vis kitokiame kon- tekste. nei vienas, nei kitas nesiribojo vien semiotika, abu rašė ir kitomis temomis: Peirce’ą domino logika, matematika, istorija, o Greimą – kalbotyra, šiuolaikinė kultūra bei visuomenė. abi semiotikos kritiškai permąsto racionalistines Švietimo epochos nuostatas. Greimo komunikacinės kompetencijos ir sa- kymo sutarties sampratos dekonstruoja standartinį supratimą, kuriuo rėmėsi daugelis tyrinėjimų – nuo bendrosios gramatikos iki informacijos teorijos. 20 kalbėjimą moduliuoja intersubjektiniai ir socialiniai santykiai, kurie apskritai yra mainų sąlyga ir kurių dinamika gali reikšmingai keistis laike. komunikacijos, kaip bet kokio žmonių bendravimo, siekis yra ne tik perduoti mintis, bet taip pat pakeisti kito įsitikinimus ir elgesį. kalbantieji ne tik iš- reiškia save, bet siekia manipuliuoti kitais ir juos gundyti. Peirce’o semiozės idėjos sukėlė perversmą sąvokų argumentavimo teori- joje ir pasiūlė alternatyvą dekartiškajam dualizmui. Paveiktas ju- risprudencijos ir šiuolaikinės sociologijos perspektyvų, radikalusis Peirce’o semiotikos pragmatizmas permąsto tokias pagrindines filosofines sąvokas kaip reikšmė, esmė, idealas. tuo pat metu matyti ryškūs abiejų semiotikų skirtumai. ko gero, tai akivaizdžiausia Greimo semiotikos „klasikiniame“ ar „standartiniame“ modelyje (iki 9 dešimtmečio vidurio), kur ski- riamas ypatingas dėmesys naratyvumui ir žmogaus veiklai, tuo metu, kai Peirce’o mokymas koncentravosi į juslinio suvokimo ir sąvokų argumentavimo problemas. Greimas apskritai laikosi nominalistinio požiūrio, o Peirce’as kartais kalba kaip realistas. Greimas dažnai pateikia kalbos arba kalbų pavyzdžius, o Peirce’as itin atidus logikai ir tiksliesiems mokslams. kalbant iš esmės, Greimo semiotika siekia pasiūlyti humanitariniams mokslams tyrinėjimo metodą ir sąvokas. Jis ir jo grupės tyrėjai pritaikė šį me- 20
algirdas Julien Greimas, Joseph courtés, „The cognitive dimension of narrative discourse“, New Literary History, 1976, nr. 7 (3), p. 433–447. 65 todą folkloro ir mitologijos, architektūros ir urbanistinių tyrimų, muzikologijos, kinezės, kalbotyros, literatūros kritikos, politinių mokslų, filosofijos, meno istorijos ir rinkodaros srityse. Greimas vengė veltis į pagrindinių filosofinių klausimų svarstymą, užtat siekė paversti semiotiką moksliniu projektu, kuriuo galėtų pasi- naudoti kiekvienas mokslininkas humanitaras, nesvarbu, kokie jo filosofiniai (religiniai ar politiniai) įsitikinimai. Greimo semiotika siūlo teorijos ir praktikos sambūvį, teigdama, kad jos turi eiti koja kojon, turtindamos ir tikrindamos viena kitą, nes viena be kitos pasiklystų. Peirce’o semiotika, priešingai, teikia pirmenybę filosofiniams klausimams, pasitelkdama ženklų teoriją idealizmo, sensualizmo, materializmo ir racionalistinės filosofijos kritikai. Po karo pasiro- dę Peirce’o straipsniai apie muziką, literatūrą ir meną siekė veikiau filosofiškai apmąstyti šių sričių problemas, o ne pateikti muzikinių kompozicijų, literatūros tekstų, plastinio meno analizes ar aprašy- mus, kurie pastūmėtų spartesnę Peirce’o semiotikos raidą. Peirce’o semiotika labiau koncentravosi į teorines studijas nei teorijos taikymą, taip išvengdama pavojingo iliustratyvumo, nepasakan- čio nieko nauja ir neįvedančio platesnio teorinio konteksto. Būtų sunku rasti panašumų tarp Peirce’o tyrinėjimų ir Greimo knygos, kurioje jis plėtoja naujus semiotinius modelius nagrinėdamas maupassant’o novelę, ar Paryžiaus semiotikų straipsnių rinkinio, kuriame aptariamas mokslinis diskursas, ar denis Bertrand’o vadovėlio, kur jis pateikia puokštę semiotikos sąvokų ir metodų, panaudodamas juos literatūros tekstų analizei 21 . nieko keisto, juk šios semiotikos išaugo iš skirtingų tradicijų: Greimo semiotika – iš kalbotyros ir antropologijos, o Peirce’o semiotikos šaltinis – me- tafizika ir logika. 21
algirdas Julien Greimas, Maupassant. La sémiotique du texte: exercises pratiques, Paris: seuil,1976; algirdas Julien Greimas, eric landowski (eds.), Introduction à l’analyse du discours en sciences sociales, Paris: hachette, 1979; denis Bertrand, Précis de sémiotique litteraire, Paris: nathan, 2000. 66 dviejų semiotikų sambūvio būdai retai pasitaiko, kad uolūs Peirce’o semiotikos puoselėtojai plačiau komentuotų ir Greimą. Greimas, deja, nepakankamai pažįstamas anglofonams semiotikams. Jų tyrinėjimai, bent iki pastarųjų dviejų dešimtmečių, daugiausia remiasi Peirce’u. kita vertus, Paryžiaus mokyklos semiotikai yra aptarinėję Peirce’ą. Galima išskirti tris šio pokalbio su amerikine semiotika etapus: prologą, pagrindinį etapą ir nūdienos situaciją. Prologas ir kontekstas 1969 m. sausio 21 d. Paryžiuje buvo oficialiai įkurta tarptau- tinė semiotinių tyrimų asociacija (International Association for Semiotic Studies – iass). kai kurie iškilūs intelektualai, glaudžiai susiję su semiotine Prancūzijos aplinka, vadino Peirce’ą semiotikos pradininku. Pirmiausia čia derėtų prisiminti romaną Jakobsoną. Be jo prestižo, idėjų ir nenuilstamo bendravimo su kolegomis, beje, ir su Greimu, semiotika nebūtų pripažinta kaip prasminga intelektualinė veikla, turinti solidžius institucinius pamatus. Ja- kobsonas, be abejo, buvo vienas iš įtakingiausių Greimo intelek- tualinių mokytojų, tai patvirtino ir pats Greimas 22 .
džioje 23 , pirmą rimtą straipsnį apie amerikinę semiotiką jis parašė 1965 metais. straipsnis vadinosi „ieškant kalbos esmės“. Jis buvo išverstas į prancūzų kalbą ir pirmą kartą publikuotas solidžiame žurnale Diogène. semiotika jame pristatoma kaip kalbos ir kal- 22
Greimo laiškas Jakobsonui 1964 rugsėjo 28. masačiusetso technologijos instituto bibliotekos archyvas, romano Jakobsono fondas, mc 72, serija Viii, dėžė 41, aplankas 49. 23
linda r. Waugh, monique monville-Burston, „introduction: The life, Work, and influence of roman Jakobson“, in: On Language, cambridge: harvard uP, 1990, p. 19.
Yüklə 0,93 Mb. Dostları ilə paylaş:
|