Vilniaus uniVersitetas a. J. Greimo centro studiJos / 8
Yüklə 0,93 Mb. Pdf görüntüsü
|
58 savo buvimą ir jį įvardydamas – tai yra pradžia, esatis, betarpišku- mas, šviežumas, naujumas, nekaltybė, spontaniškumas, laisvumas, ryškumas, jutimas ir netvarumas“. 3
miglotumas, išsklidusios ribos ir nepastovumas. Pirmybė kaip ženklas yra netiksli, bet skvarbi, tai trapi, bet gryna esatis – „gry- nai monadiška jausenos būsena“, kuri griauna bet kokį griežtą sąryšingumą ar atsiminimus, kaip tai daro, pavyzdžiui, ypatybės, nusakančios „laimingumo“ nuojautą, „liūdnas“ spalvas ar muzikos garsus: „tonai yra intuityvių jausenos ypatybių ženklai. Bet geriau- sias pavyzdys yra kvapai… kvapai pasižymi stebėtinu gebėjimu užplūsti, tai yra užimti visą suvokimo lauką taip, kad kurį laiką mes gyvename kvapo pasaulyje“ 4 . Peirce’o antrybė apima pirmybę, ją papildydama įvykių ir vie- netinumo, juslinio suvokimo ir patirties matmeniu. antrybės fenomenai – tai „esami faktai“, „medžiaga, kuri priešinasi“ 5 . ant- rybei būtinas pats ir kitas, pastanga ir pasipriešinimas: „reiškinių įsisąmoninimas, pats būdamas dvipusis, dar turi dvi atmainas, o būtent, veiksmą, kai mūsų atliekamos kitų daiktų modifikacijos yra ryškesnės nei jų atoveiksmis, ir juslinį suvokimą, kuriame jų poveikis mums yra kur kas didesnis, nei mūsų įtaka jiems… kito, kaip to, kas nesu, samprata, tampa mąstymo atspirties tašku. tai aš vadinu antrybe“ 6 . Pirmybės reiškinių „neapibrėžtumas“ yra kontrastas antrybės fenomenų „šitybei“ (haecceity): „Bendrosios savybės esti šiek tiek miglotos ir potencialios. tačiau kiekvienas atvejis yra visiškai individualus <…> mes jaučiame, kaip faktai priešinasi mūsų valiai… grynos ypatybės nesipriešina“ 7 .
įpročius, reguliavimą ir konceptualizaciją. „trečiąją elementarią 3 ten pat, p. 357. 4 ten pat, p. 303, 313. 5 ten pat, p. 419. 6 ten pat, p. 324. 7 ten pat, p. 419, plg. p. 405. 59 reiškinių kategoriją sudaro tai, ką mes vadiname dėsniais; kai apmąstome juos tiktai išoriškai, bet regime abi ekrano puses, vadiname juos mintimis“ 8 . tretybė susijusi su mainais ir sutari- mu, reikšme ir verte, tikslu ir idealu. Peirce’as išvardija tretybės ir ant rybės bruožus, kai jis netiesiogiai apibrėžia buvimo būdą (mode), kurį, jo manymu, sunkiausia apibrėžti, t.y. pirmybę: „Pirmybė… eina prieš bet kokią sintezę ir diferenciaciją, joje nėra nei vienovės, nei dalių. Ji negali būti artikuliuotai mąstoma: vos pasireiškusi, ji iškart praranda nekaltybę, nes bet koks teigimas implikuoja kažko kito neigimą. kai liaujiesi apie ją galvojęs, ji užplūsta!“ 9 Peirce’as taip apibrėžia semiozės procesą: „Ženklas, arba repre zentamenas, yra kažkas, kas kam nors tam tikru atžvilgiu ar tam tikru mastu atstoja kažką kita. Jis atkreipia tam tikro asmens dė- mesį, t. y. sukuria to asmens sąmonėje ekvivalentišką arba galbūt labiau išplėtotą ženklą. Šitą sukurtąjį ženklą aš vadinu pirmojo ženklo interpretante. Šis ženklas kažką atstoja: tai yra jo objektas. Jis atstoja šį objektą ne visais atžvilgiais, bet sąryšyje su tam tikra idėja, kurią kartais vadinu reprezentameno pamatu“ 10 . interpre- tantės formuluotė apibrėžia ženklą kaip laikinį ir dinamišką reiš- kinį, atvirą komunikacijai, o lygia greta įtraukiamas objektas ir jo pamatas sudaro sąlygas tyrinėti problemas, kurias Frege įvardijo kaip santykį tarp prasmės ir reikšmės. teiginys, kad asmuo, kuris suvokia ženklą, gali generuoti „labiau išplėtotą ženklą“, nurodo ir individo veiklą, ir transformatyvų bei begalinį semiozės pobūdį. tris reiškinių kategorijas Peirce’as pritaiko jo išskirtoms su- dėtinėms semiozės dalims. Betarpišką objektą jis apibrėžia kaip „objektą ženkle“, kurį konstituoja pats reprezentamenas (plg. 8 ten pat, p. 420. 9 ten pat, p. 357. 10 ten pat, t. 2, p. 228, plg. p. 274; plg. taip pat Winfried nöth, A Handbook of Semiotics, Bloomington: indiana uP, 1995, p. 42–44 ir Thomas a. sebeok, Con tributions to the Doctrine of Signs, lanham: uP of america, 1985, p. 5–10. citatos vertimas iš: k. nastopka, Literatūros semiotika, Vilnius: Baltos lankos, 2010, p. 64.
60 pirmybė) mąstomos reprezentacijos pavidalu. 11 Betarpiškas vie- naragio objektas gali būti mano turima vienaragio samprata. Prie- šingai, dinaminis objektas yra „objektas, anapus ženklo“ (plg. antrybė), gamtinės, kultūrinės ir individualios realijos, kurios paveikia mano ženklo interpretaciją ir kartais ją nulemia. 12
požiūriui į paveikslą, kuriame vaizduojamas vandenyno laineris. Peirce’as taip pat skiria betarpišką, dinaminę ir galutinę interpre- tantes. 13
kį, kurį ženklas daro arba gali daryti protui to nereflektuojant“, dinaminė interpretantė (plg. antrybė) nusako „tiesioginį poveikį, kurį ženklas iš tikrųjų daro jo interpretuotojui… tas poveikis pa- tiriamas kiekviename interpretacijos akte ir kiekvieną kartą yra skirtingas“, galiausiai galutinė interpretantė (plg. tretybė) žymi tai, kas galėtų būti laikoma „tikrąja ženklo interpretacija“, jei prieinamas galutinis požiūris“ 14 . Pabrėždamas, kad bet koks mąstymas susideda iš juslinių rep- rezentamenų ir interpretacijų, Peirce’as prieštarauja racionalistinei filosofijai, kuri, remdamasi dekartiškuoju teiginiu, kad protas gali betarpiškai suvokti nematerialias idėjas, iškelia individualią savižiną. teigdamas tretybės autonomiją, Peirce’as polemizuoja su locke’o sensualizmu ir su visokio plauko materializmu, įtikinė- jančiu, kad idėjos tėra suvoktų ypatybių (pirmybė) ir vienatinių patirčių pasekmių (antrybė) sąveikos rezultatas. Palyginę Peirce’o semiozės apibrėžimą su gerai žinomu pradiniu ženklo modeliu saussure’o Bendrosios kalbotyros kurse, pastebėtu- me du skirtumus. Pirma, Peirce’o semiozės schema įtraukia objek- tą, o saussure’o signifikantas ir signifikatas yra išvedami iš santykių tinklo tarp reprezentamenų ir konkrečios kalbos interpretančių 11
Peirce cP, t. 4, p. 536 ir charles sanders Peirce, Victoria Welby, Semiotic and Significs, Bloomington: indiana uP, 1977, p. 83; plg. nöth, p. 43. 12 ten pat.
13 Peirce, Welby, p. 110–111; plg. nöth, p. 43–44. 14 ten pat.
Yüklə 0,93 Mb. Dostları ilə paylaş:
|