Vilniaus uniVersitetas a. J. Greimo centro studiJos / 8

37

nei lingvistikai, informacijos teorijai, kibernetikai ir logikai (šita 

„hibridinė“ kilmė ir turėjo įtakos, kad iki šiol semiotikos esmė ir 

objektas šiek tiek skirtingai suprantamas minėtų mokslo sričių 

atstovų).“

2

 „hibridiškumas“ tik padidėja, jeigu atsižvelgiame, kad 

didesnioji dalis semiotikos glaudžiai susijusi su filosofija (ypač su 

fenomenologija ir hermeneutika) ir kad ją – ypač struktūralistinę 

semiotikos kryptį – stipriai paveikė du, kristevos nuomone, įta-

kingiausi „XX a. diskursai“ – froidizmas ir marksizmas. supran-

tama, kad šitie semiotikos atsiradimo aspektai ne pati geriausia 

rekomendacija gauti garbingą „moksliškumo“ statusą. 

semiotikos objektas

kiekviena mokslinė disciplina numato savo tyrinėjimo objek-

tą, kuris paprastai nurodomas jos pavadinime, o taip pat ir tam 

tikrą metodologiją. umberto eco teigia, kad, palyginti su kitais 

mokslais, semiotikos padėtis šiuo atžvilgiu kur kas keblesnė dėl 

keleto priežasčių: (i) modernieji semiotikai vis dar svarsto, kas 

yra pagrindinės semiotikos lauko kategorijos ir (ii) taip ir nebuvo 

susitarta, kas įeina į vadinamųjų pamatinių semiotikos kategorijų 

sąrašą (eco 1997: 733). 

semiotikos  tyrinėjimo  objektas  yra  ženklas  (šiuolaikinė  se-

miotika  taip  pat  kalba  apie  santykius  tarp  ženklų,  ženklinimo 

procesą ir t. t.). Čia prasideda sunkumai ir problemos, nes kla-

sikinių ženklo apibrėžimų semiotikoje yra mažiausiai du. su jais 

atitinkamai susijusios ir dvi pagrindinės semiotikos kryptys: va-

dinamoji Peirce’o / morriso semiotika ir saussure’o semiologija. 

tokį skirstymą palaiko ir tai, kad sosiūriškajai krypčiai daugiausiai 

atstovauja europiečių darbai (ypač prancūzų), o pirsiškajai – ame-

rikiečių. Pavadinimų skirtumas laikėsi gana ilgą laiką, ir būtent 

amerikinė  „semiotika“  (o  ne  europinė  „semiologija“)  laimėjo 

2 

Лотман 2004: 8.

---

38

thomas’o  sebeoko  pastangomis,  tačiau  šių  krypčių  skirtumai 

turinio lygmeniu išliko iki šiandien.

3

taigi semiotika ir semiologija, nors abi yra mokslai apie ženk-

lus,  vis  dėlto  pozicionuoja  save  skirtingai.  Peirce’as  atstovauja 

filosofinei prieigai, ženklas jo darbuose susideda iš trijų kom-

ponentų  (objekto,  reprezentameno  ir  interpretantės),  taip  pat 

ypatingą vietą čia užima semiozė (ženklinimo procesas). Peirce’ui 

semiotika yra tolygi logikai

4

 ir priklauso nuo fenomenologijos ir 

matematikos. semiotiką Peirce’as skirstė į tris dalis: „spekuliaty-

vioji gramatika, arba bendroji gamtos ir ženklų reikšmės teorija; 

kritika, kuri klasifikuoja argumentus ir apibrėžia kiekvieno iš jų 

loginį reikšmingumą ir galios laipsnį; metodeutika, tyrinėjanti 

metodus“.

5

 nesigilindami į Peirce’o semiotikos tankumynus, tik 

pastebėsime, kad pagal jo mokslų klasifikaciją semiotika priklau-

so  a  mokslų  klasei  (atradimo  mokslams,  filosofijos  poskyriui 

(philosophia prima), kuriai priklauso fenomenologija, normaty-

vieji mokslai (estetika, etika ir semiotika) ir metafizika (cP 1.176–

1.283). Pats Peirce’as gyvenimo pabaigoje pasiklydo savo „bega-

linės semiozės“ labirintuose ir nedaug teatsiranda trokštančių ir 

3 

Johnas deely atsimena, kaip piktinosi sebeokas, kai Greimas, kuris atstovavo 

logocentrizmui, pasisavino savo pretenzingai pavadintai (sebeoko nuomone) 

„Paryžiaus mokyklai“ „semiotikos“ pavadinimą, nors jai labiau būtų tikęs „se-

miologijos“ apibrėžimas / pavadinimas (deely 2005: 189 fn).

4 

Peirce’as seka Johno locke’o tradicija, kuris Esė apie žmogaus intelektą dalija 

žmogiškąjį  žinojimą  į  tris  sritis:  fiziką  (ji,  thomas’o  sebeoko  manymu,  yra 

šiuolaikinių gamtos mokslų analogas), kuri kontempliuoja daiktus ir siekia 

spekuliatyvios tiesos, praktiką (svarbiausią vietą čia užima etika, t. y. humani-

tarinių mokslų sritis), kurios tikslas yra teisingai veikti ir siekti malonumo, ir 

semiotiką, kuri sujungia pirmas dvi sritis. „Semeiotike – mokymas apie ženklus. 

kadangi patys įprasčiausi ženklai – žodžiai, tai vadinama ir logika. užduotis – 

ištyrinėti ženklų, kuriais protas naudojasi, kad suprastų daiktus arba perduotų 

savo pažinimą kitiems, prigimtį...“ (John locke, Essay of Human Understan­

ding, 1690, Book iV, chapter XXi). svarbu pažymėti, kad locke’ui logika buvo 

mokymas apie logos, taigi jis ją suprato kur kas plačiau nei mes suprantame 

logiką šiuolaikine prasme. todėl semiotikos prilyginimas logikai locke’ui buvo 

natūralus. 

5 

Пирс 2001: 145–146.

---

39

turinčių jėgų lydėti jį šitose klajonėse. todėl dažniausiai Peirce’o 

semiotika  pateikiama  supaprastintai  (o  tai  padėjo  atsirasti  tam 

tikrai paradigmai). 

kito  semiotikos  įkūrėjo  Ferdinando  de  saussure’o  moksli-

nio  palikimo  vingiai  keisti  ir  kiek  neįprasti  mokslo  istorijoje. 

Visiems  žinoma,  kad  pagrindinis  jo  veikalas  – Bendrosios  kal­

botyros kursas (išleistas po mokslininko mirties 1916 m.) buvo 

sudarytas remiantis saussure’o studentų konspektais.

6

 Būtent šio 

veikalo pagrindu ėmė kurtis semiologija. saussure’as manė, kad 

naujas, dar neegzistuojantis „semiologijos“ mokslas „turėtų būti 

socialinės psichologijos dalis“ ir tyrinėti ženklų funkcionavimą 

visuomenėje. kalbotyra, saussure’o nuomone, tėra šio bendrojo 

mokslo  dalis.

7

  lyginant  su  Peirce’u  čia,  atrodė,  iškelti  kur  kas 

kuklesni uždaviniai. Žvelgiant iš „moksliškumo“ perspektyvos, 

didesnė sėkmė ir pripažinimas iš pradžių lydėjo būtent semiolo-

ginę kryptį, kuri aiškiausiai išreikšta struktūralizme (semiotika 

iki šiol dažnai tapatinama su struktūralizmu, netgi sakoma, kad 

ji tėra jo dalis). 

struktūralizmas būtent kalbotyrai buvo numatęs centrinę vie-

tą:  „...jau  dabar  mes  turime  pripažinti  esant  įmanoma  apversti 

saussure’o formulę: kalbotyra nėra dalis – tegu net ir privilegi-

juoto – bendro mokslo apie ženklus; priešingai, pati semiologija 

yra tik viena iš kalbotyros dalių, ir būtent ta jos dalis, kuri turi 

užsiimti didžiųjų reikšminių kalbos vienetų tyrinėjimu; to rezul-

tatas – tam tikros bendros paieškos šiuolaikinės antropologijos, 

sociologijos, psichoanalizės ir stilistikos srityse. Jos visos sutelk-

tos  apie  reikšmės  supratimą.“

8

  struktūralizmo  populiarumą  ir 

patrauklumą lėmė būtent tai, kad, atrodė, galų gale buvo rastas 

būdas, kuriuo galima pakelti niekinamus humanitarinius moks-

lus į vieną lygmenį su gamtos mokslais. Vadovaujantis idėja, kad 

6 

kartais teigiama, kad ten užrašyta daug dalykų, kurių saussure’as niekada nesakė.

7 

Соссюр 1977: 54.

8 

Barthes 1967: 11

.

---