Vilniaus uniVersitetas a. J. Greimo centro studiJos / 8

40

kalbos  struktūra  identiška  mąstymo  struktūrai  ir,  atitinkamai, 

pasaulio organizacijos principams, kalbotyroje vartojama struk-

tūros  samprata  buvo  pritaikyta  įvairioms  žmogaus  veiklos  sfe-

roms. tuo pat metu, būdamas orientuotas į tiksliuosius mokslus, 

struktūralizmas, žvelgdamas į ženklą kaip į tam tikrą konstruktą, 

linko į subjekto ir sąmonės neigimą (tai galiausiai privedė prie 

atsakomosios postruktūralizmo reakcijos). 

Galima teigti, kad semiologijos kryptį apibendrino algirdas 

Julius Greimas, kuris savo žodyne, išleistame 1979 m. (kartu su 

Josephu  courtésu)  nurodo  tris  termino  „semiotika“  reikšmes: 

1)  tam  tikras  išreikštas  dydis,  siekiamas  pažinti;  2)  pažinimo 

objektas, išryškėjantis jį aprašant ir kaip aprašymo rezultatas (čia 

patenka ir hjelmslevo semiotikos (ų) tipologija); 3) priemonių, 

kurios daro įmanomą jo pažinimą, visetas. Šiuo atveju jau susi-

duriame su semiotikos teorija

9

. Čia pat jis, sekdamas hjelmslevu, 

pateikia ir mokslinės semiotikos apibrėžimą: „mokslinė semiotika 

<...> čia suprantama kaip semiotika-objektas, aprašomas pasitel-

kus  (eksplicitinę  ar  implicitinę)  semiotikos  teoriją  (pavyzdžiui, 

dokumentacijos kalba grindžiama tam tikra teorija, net jei ji nėra 

itin moksliška)“

10

.

Greimo nuomone, išsami semiotinė teorija dar nėra sukurta, 

tačiau  jis  aiškiai  įsivaizduoja,  kokia  ji  turėtų  būti  (bet  kokios 

semiotinės teorijos centre turi būti reikšmės teorija

11

). Šios Grei-

mo idėjos atspindėtos jo knygoje Struktūrinė semantika: metodo 

ieškojimas  (1966).  svarstydamas  apie  europinės  ir  amerikinės 

semiotikos skirtumus, Greimas nurodo referento problemą, kuri 

tik  pagilina  bedugnę,  tvyrančią  tarp  šių  mokyklų:  „europinei 

9 

Greimas, courtés 1979: 339

.

10 

ibid., 340.

11 

„Žmogaus pasaulis mums iš esmės atrodo apibūdinamas kaip reikšmės pasaulis. 

Pasaulis gali būti vadinamas „žmogišku“ tik tiek, kiek jis ką nors reiškia. taigi 

tik reikšmę tirdami humanitariniai mokslai gali rasti savo bendrą vardiklį. iš 

tiesų, kai gamtos mokslai geidžia sužinoti, koks yra žmogaus pasaulis, žmogaus 

mokslai <…> kelia klausimą, ką reiškia ir vienas, ir kitas.“ Greimas 2005:31.

---

41

semiotikai ženklų analizė – tik pereinamasis etapas einant prie 

vidinės formų sandaros aprašymo, amerikinei semiotikai (t. se-

beokas) būdinga tendencija sustoti ties ženklu ir užsiimti ženklų 

klasifikacija, kuri didžiąja dalimi grindžiama tuo, koks yra ženklo 

ir referento santykis“

12

. 

iš  estijos  semiotikų  savo  požiūrį  šiuo  klausimu  išdėstė  mi-

chailas  lotmanas.

13

  net  ir  pritardamas  semiotikos  skirstymui  į 

dvi kryptis, jis siekia išvengti Peirce’o / saussure’o dichotomijos 

ir  bando  išlaikyti  atstumą  nuo  dominuojančios  pozicijos,  kuri, 

lotmano manymu, būdinga eco ir prancūzų tyrinėtojams.

14

 Pa-

sak  jų,  semiotiką  (skirtingai  nuo  filosofijos)  apibūdina  ne  tiek 

specifinė tyrinėjimo sritis, bet veikiau metodai, taigi ji yra pajėgi 

sėkmingai  studijuoti  tiek  semiotinius,  tiek  nesemiotinius  feno-

menus: semiotinė daikto prigimtis nėra a priori duota, ji, pasak 

šių tyrinėtojų, yra semiotinės analizės rezultatas. lotmanas šiai 

pozicijai prieštarauja išsakydamas savo požiūrį: „semiotika yra 

empirinė disciplina, tyrinėjanti struktūrą, semantiką ir skirtingų 

ženklų formavimosi sąlygas“ (lotman, m. 2001: 419 fn).

Šis empirizmas gali kilti tiek iš sosiūriškojo, tiek iš pirsiškojo 

požiūrio  į  ženklus  (bent  jau  mano  nuomone).  nors  ir  nuolat 

pabrėždamas skirtumus tarp Peirce’o tradicijos (substitucinė se-

miotika, atsirandanti iš scholastinės tezės aliquid stat pro aliquo 

ir siekianti įvesti į semiotiką kuo daugiau fenomenų) ir saussure’o 

uždara  dviplanė  semiotika,  kurioje  pats  ženklas  atstovaujamas 

visiškai skirtingos substancijos (lotman, m. 2001: 422–429), lot-

manas  vis  dėlto  pasinaudoja  abiem  semiotikomis  savo  empiri-

nėje  (?)  studijoje  apie  baimę.  Jis  toliau  plėtoja  šią  temą  kitame 

12 

Greimas, courtés 1979: 350–351.

13  

kitų estijos semiotikų požiūriai, deja, žinomi, tik iš žodinių diskusijų, taigi negali 

būti pacituoti.

14

  suplakti į viena eco ir prancūzų semiotikus, mano nuomone, nėra teisinga (ir pats 

eco su šiuo tapatinimu niekaip nesutiktų). semiotikos lauke aktyviai reiškiasi 

daug prancūzų semiotikų ir visi jie skirtingi. su tam tikromis išlygomis galima 

būtų diskutuoti apie panašumus tarp eco ir prancūzų postruktūralistų, tačiau 

netgi čia reikėtų būti itin atsargiems su išvadomis.

---

42

straipsnyje  (lotman,  m.  2002),  vadindamas  Peirce’o  semiotiką 

atomistine  (nes  jos  pagrindą  sudaro  identifikacijos  procesas), 

o saussure’o semiotiką – holistine (čia pagrindas yra vertimas), 

galiausiai pareikšdamas:

Šiuolaikinėje semiotikoje galime matyti tam tikrą disproporciją tarp semi-

otinės teorijos ir praktinių jos rezultatų. naudodamasi siūlomais terminais, 

semiotikos teorija iškyla visų pirma iš atomistinės paradigmos, tačiau patys 

svarbiausi ir įdomiausi rezultatai priklauso holistinei paradigmai.  taigi, 

praktinė užduotis, mano nuomone, yra vystyti holistinę semiotinę teoriją 

(lotman, m. 2002: 525).

Šio straipsnio autorė daugiau linksta į Peirce’o pusę ir jo holiz-

mą (turime omenyje „begalybinės semiozės“ ir synechizmo – išti-

sinės sąveikos – sampratą). net ir lotmano teiginys, kad Peirce’o 

semiotikoje tyrinėjami dalykai yra beveik visi priskiriami kalbė-

jimo sričiai, atrodytų labiau remia holistinę sampratą. Pripažin-

dami kalbos vaidmenį (ne sosiūriškos dichotomijos, bet kasdiene 

prasme) žmonių kaip biologinės rūšies raidoje Peirce’o pasekėjai 

(sebeokas, deeely) plėtoja integralų pasaulio vaizdą, persmelktą 

vienijančios jėgos – semiozės.

15

 

apibendrinant  galima  pasakyti,  kad  dvi  semiotikos  kryptys 

gali  būti  aiškiai  atskiriamos,  net  jei  jas  aiškinant  nuomonės  ne 

visada sutampa. taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad viena iš 

jų (Peirce’o semiotika) veda į filosofines bendrybes, o kita užsiima 

tik konkrečiu ženklų tyrinėjimu. 

15 

deely teigia, kad semiozė kaip semiotinių tyrinėjimų tema „įrėmina ir sutei-

kia pamatą žmogiškojo žinojimo visumai. Šie nauji rėmai ir pamatas apimtų 

ne  vadinamuosius  humanitarinius  ir  socialinius  mokslus,  kaip  jau  matėme 

pososiūrinėje semiologijoje, bet taip pat ir vadinamuosius „tiksliuosius“ arba 

gamtos mokslus, todėl kad jie taip pat randasi semiozės viduje ir jų vystymasis 

priklauso apskritai nuo antroposemiozės patirties ir procesų, kaip rodo holistinė 

semiotikos tradicija, susiformavusi po Peirce’o (deely 2005: 36).

---