Vilniaus uniVersitetas a. J. Greimo centro studiJos / 8

33

rezistencija <...> tai originalus įtemptas moralinis klimatas, kuriame tauta, 

istorijos supurtyta, įgauna savo naujų galimybių, savo naujo likimo sąmonę.

89

Panašūs procesai vyksta ir individo lygmeniu. neiškeldamas į 

pirmą planą tokių emocijų kaip baimė ir neviltis, neužtikrintumas 

ar apgailestavimas, Greimas teigia, kad naujų vertybių aksiologija 

pagimdo rezistencijos dalyviuose „rezistencinę praxis, gaubiamą 

tam  tikros  specifinės  jausminės  atmosferos,  kurioje  vystosi  ir 

išgyvenama pasaulėžiūra“. egzistencine prasme rezistencija įparei-

goja kiekvieną individą mąstyti, rinktis ir deklaruoti savo poziciją 

ribinių situacijų akivaizdoje:

iš esmės rezistencija yra visų pirma laisvo žmogaus apsisprendimo aktas, 

autentiškas žmogaus, drįstančio tiesiai pasižiūrėti į savo pasaulį ir į save, 

užsiangažavimas, optuojant prieš pasenusias vertybes ir už tam tikrą, gal ir 

ne visai sąmoningą, bet apsisprendimo akte implikuojamą verybių sistemą. 

Prieš tapdama akcija, rezistencija yra pasirinkimas ir pasisakymas.

90

Vytautas kavolis kartą paklausė Greimo: „ką Jūs atsivežėte iš 

lietuvos, kas vėliau buvo ypač svarbu Jūsų mokslinio galvojimo 

plėtotei? ar lietuva Jus gerai paruošė Jūsų likimui?“

91

 Greimas 

atsakė:

iš lietuvos aš turbūt beveik viską ir atsivežiau: aukštaitišką vaikystės kaimo 

kvapą, suvalkietišką ambiciją ir užsispyrimą, vokiškos kultūros – filosofijo-

je, istorijoje – elementus, skandinavų ir slavų „dvasios“ supratimą: tai vis 

buvusios romos imperijos tautoms nesuprantami dalykai.

92

Priartėję prie mūsų pasakojimo pabaigos, galime tęsti kavolio 

bandymą ištirti ryšį tarp Greimą formavusių metų ir vėlesnio jo 

89

  ten pat, p. 304. 

90 

ten pat, p. 304–305.

91 

Greimas, „intelektualinės autobiografijos bandymas“, p. 20.

92 

ten pat, p. 21.

---

34

gyvenimo bei karjeros. Čia peršasi trys aspektai. augdamas nau-

jojoje lietuvos respublikoje algirdas buvo auklėjamas pilietiškai 

sąmoningų tėvų, kurie įdiegė jam neįprastai tvirtą įsipareigojimą 

savo gimtinei ir vienintelį norą – vartoti ir puoselėti gimtąją lietu-

vių kalbą. Juk daug išeivijos mokslininkų rašo išmokta tarptautine 

kalba.  antra,  priešindamasis  trumpalaikėms  Vakarų  madoms, 

Greimas tęsia senojo pasaulio tradiciją – ištikimybę artimiesiems: 

jis  visą  gyvenimą  glaudžiai  bendravo  su  daugeliu  savo  šeimos 

narių ir jaunystės bičiulių, o, išvykęs iš lietuvos, rado daug naujų 

draugų,  su  kuriais  bendradarbiavo  iki  pat  mirties.  Galiausiai, 

Greimas buvo suaugęs su istorine devynioliktojo amžiaus pers-

pektyva, tai ne tik veikė jo akademinę mąstyseną, bet taip pat ir 

politinius  įsitikinimus  bei  pasaulėžiūrą.  kad  taptų  pagrindine 

europinio struktūralizmo ir semiotikos figūra, jis turėjo atsisakyti 

to, ką išmanė geriausiai, kas jam buvo brangiausia, ir judėti nauja 

kryptimi – ir visa tai įkopus į ketvirtą dešimtmetį!

Padarius šias išvadas, galima pažymėti dvi tolesnio svarstymo 

kryptis. Pirma, Greimo semantika ir semiotika atrodo neįprastos 

dėl to, kad į jų akiratį patenka kalba, diskursas, visuomenė – sritys, 

kurios pokaryje priklausė skirtingoms disciplinoms. dabartinia-

me  itin  specializuotų  tyrimų  žemėlapyje  kalbotyra  susitelkusi 

į  fonologiją  ir  kalbines  struktūras  iki  sakinio,  literatūros  kriti-

ka  nagrinėja  kūrinius  anapus  sakinio  lygmens,  o  sociologija  ir 

antropologija  tyrinėja  visuomenes.  „revoliucinis“,  ekstensyvus, 

įvairias  disciplinas  aprėpiantis  Greimo  projektas  iš  tiesų  tęsia 

garbingą universalios filologijos tradiciją, kurią Greimas perėmė 

iš duraffouro ir kuri teigia neišardomą kalbos, kultūros ir tekstų 

triadą. apskritai platus Greimo užmojis dera su tradiciniais rytų 

europos tyrinėjimais, nenukrypusiais į perdėtą specializaciją ir 

išlaikiusiais holistinę prieigą. 

antra, neįmanoma nesistebėti Greimo dalyvavimo rezistenci-

niame judėjime ir jo vėlyvųjų semiotinių darbų sąsajomis. Greimo 

puoselėjamas semiotikos projektas taip pat reikalavo ryžtingo ko-

---

35

lektyvinio įsipareigojimo siekiant gerai įsitvirtinusių priešininkų 

akivaizdoje gąsdinančių tolimų tikslų. semiotikos užmojis sukurti 

naują mokslinį projektą ir suteikti jai lygiavertį statusą greta tokių 

disciplinų kaip kalbotyra, psichologija, antropologija ir filosofija 

atrodė  neįmanomas.  tuo  metu,  kai  kūrybingiausi  intelektualai 

eikvojo energiją individualiems tyrinėjimams (ypač tai buvo bū-

dinga  humanitariniuose  moksluose),  Greimas  nuo  pat  pradžių 

stengėsi Paryžiuje suburti grupę, negailėdamas laiko ir jėgų telkė 

gabius studentus ir kolegas, mokė juos, bendradarbiavo su jais, 

generuodamas  projektų  idėjas  bei  atsakus  į  vis  pasitaikančius 

semiotikos puolimus. Pogrindinė kova įrodė esanti puikus pasi-

ruošimas akademinėms kovoms lotynų kvartale, Prancūzijoje ir 

visame pasaulyje.

iš anglų kalbos vertė dalia kaladinskienĖ 

Versta iš rankraščio

---

36

semiotika kaiP mokslas

silVi saluPere

Pažvelgę į semiotikos istoriją, matome, kad ji vystosi paraleliai 

(ir daug kur sutampa) su filosofija, kalbotyra ir logika

1

. semiotika 

kaip atskira mokslinė disciplina susiformuoja XX a. 6–7 dešimt-

metyje, o tai reiškia, kad kaip mokslas semiotika yra gana jaunas. 

Jurijus lotmanas rašo: „šis mokslas atsirado šeštuoju mūsų am-

žiaus  dešimtmečiu  susikryžiavus  keletui  disciplinų:  struktūri-

1 

kaip žinoma, klausimas apie mokslo atsiradimą turi keletą atsakymų, tai pri-

klauso nuo to, kaip apibrėžiama sąvoka „mokslas“. Galima teigti, kad semiotika 

kaip sąmoningas ženklų naudojimas atsirado kartu su žmogaus mąstymu. kaip 

taikliai pastebėjo merabas mamardašvilis: „mokslinis mąstymas neįmanomas nei 

kaip veikla, nei kaip problema – be tam tikrų išankstinių filosofinių žingsnių, be 

išankstinio filosofinės erdvės susiformavimo mūsų kultūroje. Juk mokslas – tai 

visų pirma tokia žinojimo ir veiklos rūšis, kuri pagal apibrėžimą nekultūrinė arba 

virškultūrinė, arba universaliai kultūrinė. <...> kitaip tariant, mokslas atsiranda 

kaip universalus žmonijos matmuo“ (Мамардашвили 1996: 78). Plg. su Johnu 

deely: „tas pats mokslas – semiotika kaip mokymas apie ženklus – pastebimas 

visuose graikų apmąstymuose apie mediciną, filosofiją, kalbą“ (deely 2005: 8). 

tradiciškai manoma, kad mokslas šiuolaikine prasme atsiranda XVii a. ir čia 

semiotika turi savo „gairę“: Johnas locke’as savo „esė apie žmogaus intelektą“ 

(1690) pateikė semiotikos apibrėžimą. cvetanas todorovas semiotikos pradžią 

įžvelgia augustino filosofijoje, tvirtindamas, kad stengiantis suprasti semiotiką 

mums svarbūs du aspektai: „visų pirma, kai užsiimame semiotika, mūsų diskurso 

tikslas  yra  pažinimas,  o  ne  poetinis  grožis  ar  grynai  spekuliatyvūs  rentiniai; 

antra, semiotikos objektas yra patys skirtingiausi ženklų tipai, o ne tik, pavyzd-

žiui, žodžiai. kiek man žinoma, abi šios sąlygos pirmą kartą buvo įvykdytos šv. 

augustino darbuose, nors ir visai ne jis išrado semiotiką <...>, o tik suderino 

įvairias idėjas ir sąvokas“ (Тодоров 1999: 3)

.

---