Vilniaus uniVersitetas a. J. Greimo centro studiJos / 8
Yüklə 0,93 Mb. Pdf görüntüsü
|
15 tikslas buvo saugoti ir ginti lietuvos nepriklausomybę. Šis ir panašūs studentų judėjimai išugdė jaunai lietuvos valstybei ne vieną intelektualinio, ekonominio ir politinio gyvenimo lyderį. deja, baigti teisės studijų Greimui nebuvo lemta. aukštojo mokslo diplomą jis gavo Prancūzijoje, kuri išugdė jį Prancūzijos piliečiu ir paskatino kopti mokslinės karjeros laiptais. nors ir sa- kydamas, kad domėjosi „viskuo, išskyrus teisę“ 17 , Greimas teigia, kad jo gyvenimo posūkį vis dėlto nulėmė pasaulinė geopolitika: „už tai, kad vėliau tapau prancūzu, reikia padėkoti ponui hitleriui. tai hitleris nusprendė šantažuoti lietuvą, atsisakyti jos eksporto. taigi teko pertvarkyti lietuvos ekonomiką bei visą politiką ir atsigręžti į Prancūziją. <...> Vyriausybė nusprendė kurti pran- cūziškus licėjus. Bet stigo prancūzų kalbos mokytojų. Pasiuntė į Prancūziją tris šimtus stipendiatų, kad jie išmoktų prancūziškai ir taptų prancūzų kalbos mokytojais. studijavau teisę. Pasakiau sau: kodėl gi nenuvažiavus į Prancūziją?“ 18 Greimas buvo pasiųstas mokytis į Grenoblio universitetą alpėse, kur tapo Collège des humanités studentu. Jam dėstė an- toninas duraffouras, žymus romanų dialektologijos specialis- tas, studijas baigęs leipzige, intelektualinėje istorinės kalbotyros sostinėje. Greimas pabrėžia, kad būtent šis „puikus mokytojas“ jį išmokė griežtų lingvistinės analizės metodų ir įskiepijo pagarbą tekstui.
19 duraffouras įspėdavo savo studentus nesižavėti nau- jove – „struktūrine kalbotyra“, praktikuojama Prahos fonologo nikolajaus trubeckojaus, kurį orusis eruditas duraffouras per savo paskaitas vadino „šikniumi“. 20 17 algirdas Julius Greimas, „karsavino aktualumas“, Baltos lankos, 1991, nr. 1, p. 40.
18 algirdas Julius Greimas, „Prancūzijoje išsikerojo ’bereikšmiškumas’“, Baltos lankos, 2012, nr. 35, p. 185–186. 19 Greimas, „intelektualinės autobiografijos bandymas“, p. 22. 20 algirdas Julien Greimas, „entretien“, in : Combats pour la linguistique, de Martinet à Kristeva , lyon: École normale supérieur éditions, 2006, p. 122. 16 Grenoblyje Greimas palaikė ryšius su bičiuliu aleksiu churgi- nu, taip pat universiteto pirmakursiu. draugystė užsimezgė ir su kiek vyresniu Jonu kossu-aleksandravičiumi, su kuriuo drauge nuomavo kambarį. Vėliau Jonas kossu (Jonas aistis) išgarsės kaip poetas. nors ir nelengvai, Greimas pamažu prisitaikė prie naujos aplinkos. Jis prisimena: „Pirmaisiais metais keiksnojau Prancūziją, man atrodė, kad čia visiška sumaištis: įsivaizduojate, 1936 metai, liaudies frontas. niekas deramai nefunkcionavo, o mes vis dėlto buvome įpratę prie šiokios tokios tvarkos. ant raisiais metais aš įsimylėjau Prancūziją.“ 21 Pakitus kultūriniam kontekstui, o taip pat ispanijos pilietinio karo paveiktas Greimas ėmė save laikyti „anarchistu-sindikalistu“ 22 .
prancūzų filologijos ir prancūzų medievistikos studijų sertifikatus. 1939 m. birželį jam buvo suteiktas literatūros licenciato laipsnis. Vadovaujamas duraffouro Greimas ketino rašyti disertaciją iš istorinės kalbotyros. numatyta tema buvo Gresivodano slėnio, esančio netoli Grenoblio, vietovardžiai. Greimas norėjo tyrinėti, kaip juos paveikė vėliau atsikėlę gyventojai, pradedant prieš keltus gyvenusiomis gentimis ir keltais, baigiant germanų gentimis ir romanais. Gresivodano vietovardžiai turbūt vis dar laukia, kad juos kas nors ištyrinėtų, nes politiniai įvykiai europoje pakreipė Greimo akademinę karjerą kita kryptimi. 1939 m. rugsėjį Vokietija įsiveržė į lenkiją. Greimas prisimena: „Įžengė rusai, nors šalis liko tariamai nepriklausoma.“ 23 Greimas buvo paimtas į lietuvos kariuomenę ir atliko karinę prievolę kau- no karo mokykloje. taigi 1939 rudenį jis paskaitose nepasirodė… Jo kuopos bičiulis vėliau apibūdino Greimą: „įsitikinęs taikos šalininkas, bet ir geras kariūnas“ 24 . 1940 m. Greimas baigė metus 21 Greimas, „Prancūzijoje išsikerojo ’bereikšmiškumas’“, p. 186. 22 Greimas, „intelektualinės autobiografijos bandymas“, p. 22. 23 Greimas, „Prancūzijoje išsikerojo ’bereikšmiškumas’“, ibid. 24 Bronius nainys, „a. a. algirdas Julius Greimas“, Pasaulio Lietuvis, 1992, balandis, p. 36.
17 su trupučiu trukusius mokymus, bet – veikiausiai dėl politinių priežasčių – karininko laipsnio negavo ir buvo paliktas atsargoje. 25 Po vienerių metų sovietai nusimetė ėriuko kailį, liovėsi apsi- metinėję, iškėlė naujus reikalavimus ir surengė Baltijos valstybių perėmimą. Greimas prisimena: „Paskui įsiveržė raudonoji armi- ja: ultimatumas, okupacija. mus įtraukė į raudonąją armiją, nė žodžio nemokėjau rusiškai. išdavė atitinkamą dokumentą: tapau šlovingosios raudonosios darbininkų ir valstiečių armijos atsargos karininku. taigi mes jau bolševikai.“ 26 1940 m. spalį Greimas ėmė dėstyti prancūzų ir lietuvių kalbas bei literatūras ir kitus humanitarinius dalykus Šiaulių mokyklose. nors čia jis praleido daug metų, mieste nebebuvo nei jo draugų, nei šeimos. Jis dėstė amatų mokykloje, o taip pat duodavo pa- pildomas pamokas suaugusiųjų ir mergaičių gimnazijose, kurias 1940 m. rudenį sovietai buvo sujungę. 27 Čia Greimas susibičiuliavo su Juliumi Juzeliūnu, vėliau žymiu kompozitoriumi ir vargoninin- ku. tuo metu Juzeliūnas buvo Greimo mokinys suaugusiųjų vaka- rinėje mokykloje. Greimo mokinės, tada trylikametės mergaitės, taip prisimena savo mokytoją: „jaunas, labai jaunas, šviesiaplau- kis, į viršų lygiai sušukuotais plaukais, mėlynakis, be šypsenos, nepiktas, suspaustom lūpom, galva šiek tiek pakreipta į šoną. Įžengė labai tvirtu žingsniu“. 28 Per mokslo metus tarp mokinių ir mokytojo užsimegzdavo „ypatingas psichologinis ryšys“ – tai rodo faktas, kad net ir po šešiasdešimt metų mokiniai mokytoją atsimena su visomis detalėmis. Greimas ypač pabrėždavo litera- tūros svarbą, o ją jis puikiai išmanė, todėl jo pamokos buvo labai 25 kašponis, Algirdas Julius Greimas ir jo semiotika, p. 7. 26 Greimas, „Prancūzijoje išsikerojo ’bereikšmiškumas’“, ibid. 27 informaciją apie Greimo gyvenimą Šiauliuose galima rasti dviejuose šaltiniuose: algirdas Julius Greimas, „tada, kai bauriškas kraujas virto mėlynu“, Varpai, 1990, nr. 4, p. 4–7 ir leonas Peleckis-kaktavičius, „Prasmių paieškos“, Varpai, 2011, p. 9–21. 28 Šitas ir žemiau einantys apibūdinimai priklauso buvusiai Greimo mokinei Julijai Bartašiūtei-adamkevičienei, užrašė Peleckis-kaktavičius, „Prasmių paieškos“, p. 10–12 ir 13–14. Yüklə 0,93 Mb. Dostları ilə paylaş:
|